Ne visi žmonės, pasirinkę ekologiškas transporto priemones, yra draugiški aplinkai.

Anksčiau dviratininkai (tarp jų – ir aš) pykdavo ant pėsčiųjų, kurie, užuot ėję savo kelio puse, lipdavo ant dviračiams skirtos juostos. Nežinau, kodėl taip elgdavosi: gal nebuvo pripratę prie to, kad ne visas šaligatvis gali priklausyti pėstiesiems, o gal dviračiams skirtas ruožas atrodydavo patraukliau, pavyzdžiui, kai kur, skirtingai, nei pėstiesiems skirta dalis, jis išklotas raudonomis plytelėmis, arba lygiau išasfaltuotas…

Kaip bebūtų, dabar, kiek pastebėjau, vis mažiau pėsčiųjų eina pasivaikščioti dviračių taku. Na, pasitaiko vienas, kitas, kuris ne tik drąsiai žygiuoja dviračių juostos viduriu, bet ir stabteli joje pasišnekėti su draugu. Laimė, tokių mažėja.

Dabar keistai pradėjo elgtis dviratininkai. Tarytum keršydami pėstiesiems už tai, kad šie anksčiau vaikščiodavo dviračiams skirta dalimi, dabar jau dviratininkai renkasi eismą ne dviračių taku, o greta jo. Maža to, dar ir įsigudrina kone įvažiuoti į pėsčiuosius.

Šiandien Vilniuje ėjome apie dvidešimt minučių paupiu nuo Šilo tilto iki centro.

Per tokį nedidelį laiko tarpą suskaičiavau penkis dviratininkus, sukėlusius pavojų aplinkiniams. Jie važiavo taip, kad pėstieji išliko sveiki tik todėl, kad laiku metėsi į šoną.

Baisiausia buvo žiūrėti, kai vienas dviratininkas vos neužvažiavo ant priešais einančio šuns. Vargšas gyvūnas net susigūžė, kai dviratininkas tik jam prieš pat nosį sustabdė savo transporto priemonę. Laimė, šuns šeimininkai buvo neisteriški ir dviratininko neišvadino įvairiais tokiu atveju derančiais epitetais. O gal dviratininko neišplūdo tik todėl, kad neteko amo – šuo buvo vidutinio dydžio. Tokio nepastebėti dienos metu sunkoka.

Gal kai kuriems dviratininkams ir pasitaiko netyčia įvairuoti į pėsčiuosius. Bet nemaža dalis jų veikiausiai taip siautėja sąmoningai, laikydami save pranašesniais už kitus, nes tie kiti, matai, nėra ratuoti.

Jeigu žmogus į kitą vos neįvažiuoja netyčia, tuomet jis mandagiai to kito atsiprašo. O jeigu nuvažiuoja tolyn užrietęs nosį ir suraukęs veidą, nė nekriuktelėjęs kažko panašaus į “atleiskite”, vadinasi, tyčia bandė kitiems pakenkti.

Panašu, kad “kelių ereliai” niekur nedingo. Jie tiesiog dabar renkasi ekologiškesnes transporto priemones, ant kurių sėdėdami jaučiasi nebaudžiami. Nes juk iš dviratininko teisių važiuoti neatimsi.

Žinoma, ne visi dviratininkai yra įžūlūs ir pavojingi sau bei aplinkiniams.

Dalis jų yra tikrai mandagūs – jei leidi pravažiuoti, atsisuka ir padėkoja. Tokie verti pagarbos, o tiems, kurie negerbia kitų, norisi tik pareikšti nuoširdžią užuojautą dėl to, kad yra visiškai nepritaikyti gyventi visuomenėje.

Šiemet tinklaraštį rašiau ne taip aktyviai. Daugiau dėmesio skyriau naujam kūdikiui – puslapiui apie kūrybiškumą “Meno  spalvos“, po savaitės skaičiuosiančiam pirmuosius gyvavimo metus. Matyt, su blogais nutinka, kaip ir su vaikais – atsiradęs jaunėlis reikalauja daugiau dėmesio nei vyresnis, tačiau didysis dėl to nėra nei mažiau mylimas, nei mažiau brangus.

Karaliauja Klaipėda

Į blogus skaitytojus atveda skirtingi keliai. Smagu, kai atsitiktinai pagal vieną ar kitą raktažodį čia užsukę žmonės tampa nuolatiniais tinklaraščio sekėjais. howtoblogabook.com nuotr.

Kaip ir kiekvienam blogeriui, man įdomu, kas atveda žmones į mano tinklaraštį, pagal kokius raktinius žodžius jie dažniausiai blogą suranda.

“Google Analytics” įrankis parodė, kad pats populiariausias paieškos žodis buvo “Klaipėda”. Turbūt taip yra ne atsitiktinai. Juk Klaipėda – mano gimtasis miestas. Beje, kaip parodė tas pats “Google Analytics”, klaipėdiečiai – ir gana dažni mano blogo lankytojai.

Paieškos rezultatai parodė ir tai, kokie svarbūs žmonėms yra socialiniai tinklai. Dauguma pirmąsias pozicijas užimančių paieškos žodžių, ar frazių buvo vienaip ar kitaip susijusių su žmonių veikla internete.

Lankytojai į mano blogą dažniausiai ateidavo pagal raktažodžius “blogas”, “socialiniai tinklai”, “kaip pakeisti Facebook spalvą”, “blogų pavadinimai”. Ne mažiau žmonių atvedė ir paieškos frazės “mados blogai”, “kulinariniai blogai”, “populiariausi blogai”, “interjero blogas”.

Tai per daug nestebina. Juk gyvename laiku, kai “Facebook” ar kitų socialinių tinklų paskyrų neturėjimas skamba kone kaip nesusipratimas. Anksčiau būti išskirtiniais ir sulaukti daug aplinkinių dėmesio bei nuostabos galėdavo tie, kurie prisipažindavo išvis nevartojantys alkoholio. Dabar ne mažesnio dėmesio galima sulaukti ir prisipažinus, kad nesi prisiregistravęs “Facebooke”.

Išsiilgę mistikos

Be socialinių tinklų žmones labai domina įvairios gamtos išdaigos. Pavyzdžiui, vienas iš daugiausiai skaitytojų atvedusių žodžių yra “hermafroditai”, arba kitas variantas – “hermafroditai žmonės”. Tai buvo ketvirtas pagal populiarumą paieškos rezultatas.

Ne mažiau įdomūs, pasirodo, ir mistiniai reiškiniai: astrologija, įvairios paslaptingos datos, prietarai. Ar žinojote, kad dienos horoskopai yra viena iš pačių skaitomiausių skilčių spaudoje, nepaisant to, kad dauguma žmonių tikina neskaitantys horoskopų ir jais netikintys?

Televizijų statistikos nežinau, bet spėju, kad kai per kurią nors laidą rodo žinomą astrologę, pranašaujančią ateitį, laidos žiūrimumas gerokai šokteli.

Turbūt prie astrologinių reikėtų priskirti ir temas apie užtemimus. Raktažodžiai “Saulės užtemimas” ir “Mėnulio užtemimas” buvo taip pat tarp populiariausių.

Kad žmonėms patinka mistika, matyti ir iš mano blogo statistikos. Paieškos frazė “penktadienis 13″ yra aštunta pagal populiarumą. Taip pat ne vienas žmogus ieškojo ir “penktadienis 13-oji”, arba “penktadienis trylikta diena reiškia”.

Domino mirties temos

Jau seniai atkreipiau dėmesį ir į tai, kad žmonėms patinka mirties temos.

Galbūt tai irgi galima priskirti prie domėjimosi mistiniais reiškiniais? O galbūt ypatingas dėmesys ir pagarba mirusiesiems – mūsų tautos bruožas? Juk artimųjų kapų nepriežiūra mūsų šalyje laikoma didele negarbe. Net ir anekdotuose sakoma, kad geriausia, kai paskutinė žmona yra lietuvė – ši labiausiai prižiūri kapus. O ir Vėlinės lietuviams – ypatinga šventė, per kurią šeimos susiburia lygiai taip pat, kaip ir per Kalėdas.

Mirties temos spaudoje būna vienos iš skaitomiausių. Tad nenuostabu, kad frazės “laidojimo papročiai”, “laidojimo apeigos”, “laidojimo tradicijos” taip pat “čigonų laidotuvės”, “čigonų kapinės” ar “stačiatikių laidojimo papročiai” ir į mano tinklaraštį atvedė nemažą būrį lankytojų.

Sendaikčių paieškos

Nemažai skaitytojų domėjosi ir sendaikčiais bei jų pritaikymu interjere. Net asmeninių užklausų sulaukiau apie tai.

Apie sendaikčius rašiau po viešnagės Švedijoje. Ten itin populiaru sendaikčių parduotuvėse ieškoti įdomesnių daiktų, kuriais būtų galima papuošti savo namus.

Jeigu jus domina, kur sendaikčių gauti Lietuvoje, siūlau visų  pirma pasidairyti turguose, ypač Panevėžio automobilių turguje. Pastarasis turgus, kaip patyriau, yra viena didžiausių Panevėžio įžymybių. Kartais atrodo, kad šis turgus yra net geriau žinomas už Senvagę, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą ar prekybos centrą “Babilonas”.

Smagu, kad žmones domina ir giminystės ryšių terminai. Ne vienas tuo domėjosi ir, sprendžiant iš praleisto laiko bloge, gana atidžiai skaitė apie tai straipsnį.

Ar L.Andriulis – blogeris?

Neįtikėtina, bet “Liudvikas Andriulis”, arba “Liudvikas Andriulis blogas” buvo vienos iš dažniausiai pas mane lankytojus atvesdavusios užklausos. Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad L.Andriulį, kurio rašinius su malonumu paskaitau socialiniuose tinkluose ir spaudoje, paminėjau tik viename savo blogo įraše – “Kodėl skaitau lėtai?” Matyt, tiek ir užteko.

Ar L.Andriulis turi tinklaraštį, atvirai sakant, nežinau – reikėtų to paklausti jo paties. Bet jo gerbėjams rekomenduoju Liudviką sekti socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, Google+. Taip pat jo rašiniais galite pasimėgauti žurnale “Verslo klasė”.

Rašydama knygų apžvalgas vis suabejodavau – ar jas kas nors skaito? Ir maloniai nustebau pamačiusi, kad, pasirodo, tai – pakankamai nemažai skaitytojų atvedantys įrašai. Tikiuosi, kad neapsisprendusiems šios apžvalgos padėjo apsispręsti, skaityti knygas, ar ne.

Tai buvo paieškos frazės, pagal kurias į mano tinklaraštį užsukdavo atsitiktiniai skaitytojai. Jeigu dalis jų tapo nuolatiniais – man be galo malonu. Kaip ir smagu žinoti, kad yra visai nemažai žmonių, užsukančių į mano šiuo metu rečiau pildomą blogą nuolatos.

Parašiau ir pamaniau, kad pastaroji frazė nuskambėjo kaip padėka, gavus “Oskarą”. Nemėgstu pompastikos, bet šiek tiek jos paliksiu šįkart.

Pyktis, kad kažkas pasiekė daugiau, skatina palikinėti neigiamus komentarus internete. seeksocialmedia.com nuotr.

Šių fotogorafų – Tado Černiausko ir Romano Sakovičiaus – vardus linksniuoja didžiausi pasaulio naujienų portalai. Jų nuotraukos perspausdinamos ir darbai aprašomi žinomiausiuose meno tinklaraščiuose.

“Tai bent”, – aikčioja kitų šalių skaitytojai, išvydę jų meno kūrinius. O Lietuvoje sėdi būrys “ekspertų” ir komentuoja raukydami nosis: “pamanykit tik, nieko čia sudėtingo, kiekvienas taip sugebėtų”.

Na, jei jau kiekvienas sugebėtų, kodėl tuomet to nedaro?

Iš kur atsiranda tiek daug piktybiškų ir visažinių žmonių, kuriems viskas, ką daro kiti, atrodo primityvu, “nieko ypatingo”, banalu? Iš kur tiek daug suprantančių, kaip viskas turėtų būti: kaip turėtų atrodyti gera knyga, kaip kurti meną, žaisti krepšinį, futbolą ar stalo tenisą, kaip užsiimti verslu, kaip valdyti šalį? Ir kur ta armija gabių ir viską išmanančių “rašytojų”, “menininkų”, “sportininkų”, “verslininkų”, “politikų” slepiasi? Kodėl jų darbų nesimato viešai?

Sakoma, kiekvienas žmogus jaučiasi savyje turintys didžiulį užtaisą, neišnaudotą potencialą, kurį tereikia atskleisti.

“Jeigu tik galėčiau…”, – viena iš dažniausiai kartojamų frazių, po kurios seka neišsipildžiusių svajonių įvardijimas: “…atidaryčiau parduotuvę”, “…perskaityčiau daug knygų”, “…mokyčiausi šokti”, “…dirbčiau geresnį darbą”, “…pakeisčiau sistemą” ir taip toliau.

Tačiau kažkas tas svajones neva trukdo įgyvendinti: šeima, netikęs laikas, nuotaikos nebuvimas, bet pagrindinė delsimo veikti priežastis, mano manymu, yra paprasčiausias tingėjimas.

Internete dažnas vaizduojasi esąs visų reikalų ekspertas.

Galbūt dėl neįgyvendintų svajonių ir kyla nepasitenkinimas kitais, kurie vis dėlto kažką veikia, užuot tiesiog svajoję? Ne šiaip sau veikia, bet savo veiklos rezultatais nustebina kitus.

Spėju, kad piktieji komentatoriai yra žmonės, taip ir neišdrįsę ko nors imtis. Galbūt jiems pikta ant savęs pačių, kad nepasiryžta ko nors pradėti, o tuo pačiu ir ant kitų, kurie vis dėlto pasiryžo veikti ir pasiekė gerų rezultatų.

Kodėl taip manau? Nes tiesiog neįsivaizduoju laimingo, darančio tai, kas tikrai patinka ir sekasi, žmogaus pikto.

Ar pastebėjote, kad patys pikčiausi būna nieko nesiekę ir todėl nepasiekę žmonės? Jiems pikta, kad kažkas turi daugiau: mielesnį darbą, turtingesnę buitį, darnesnę šeimą, pagaliau – įdomesnį gyvenimą.  Savo pyktį jie išlieja keikdami visus aplink, skųsdamiesi tariama netvarka, besielgdami taip, tarsi aplinkinių nebūtų, skriausdami savo artimuosius – vaikus, sutuoktinius, jei tik tokių turi.

Kartais jie išeina į internetą ir tulžį lieja ten. Jiems nepatinka viskas: spaudos aprašyti žmonės, autorių fizionomijos (jeigu prie straipsnio įdėtos jų nuotraukos), ne vietoje padėtas kablelis, ar, jų manymu, neteisinga žodžių tvarka. Jie keikia interneto tinklapius, kuriuos skaito, tačiau vis tiek juos skaito ir dargi labai įdėmiai. Jie įsitikinę, kad lietuviškoje interneto erdvėje nieko gero nebuvo, nėra ir niekada nebus.

Žinoma, dalis piktų komentarų rašomi ne šiaip sau. Kai kurie komentatoriai yra papirkinėjami tam, kad po straipsniais skleistų propagandą. Visgi manau, kad kai kurie žmonės tyčia komentuoja piktai, be jokio atlygio. Jie pikti, nes tiesiog taip jaučiasi.

Žmonių gausa Vilniaus knygų mugė – įrodymas, kad lietuviai mėgsta skaityti.

Nors kasmet rengiama knygų mugė lyg ir nesikeičia, tačiau čia nuolat kas nors nustebina, o įspūdžių lieka dar keletui savaičių, jau nekalbant apie pirkinius – visų įsigytų knygų kartais nespėju perskaityti ir per metus, o kai ateina nauja mugė, vėl mielai paklojame bent po porą šimtų litų už skaitinius.

Kai šiemet vykome į Knygų mugę, draugė perspėjo, kad neapsigautume pirkdami knygas. Neva kai kurios leidyklos tyčia per mugę ne nuleidžia, bet užkelia knygų kainas, siekdamos pasipinigauti. Galimybė apsigauti šiek tiek neramino. Bet kai grįžusi sutikrinau mugėje pirktų knygų kainas su jų kainomis internete, paaiškėjo, kad nei už vieną knygą nebuvo paklota per daug litų. Matyt, pasisekė nusipirkti knygas iš tikrai sąžiningų pardavėjų.

Klišės: vienas iš dažnesnių žodžių knygų pavadinimuose – kodas.

Šiemet knygų mugėje į akis krito trys dažniausiai pavadinimuose pasikartojantys žodžiai: vienuolis, Chanel ir kodas. Tų raktažodžių (ar tiksliau klišių?) gal buvo ir daugiau, bet labiausiai į akis krito šie. Ar išties tai, kad net kelios knygos turėjo tuos pačius raktinius žodžius, buvusius ir bestselerių pavadinimuose, tik sutapimas?

Beje, apie bestselerius ir labai išreklamuotas knygas. Šįkart ilgokai dvejojau, ar kai kurias jų verta pirkti. Turbūt ilgiausiai neapsisprendžiau dėl Andriaus Tapino “Vilko valandos” – visiškai šviežiai išleistos ir patraukliai pristatytos knygos. Dvejojau, nes A.Tapinas man patinka kaip žurnalistas ir kaip blogeris. Tačiau stabdė knygos žanras – stimpankas. Suabejojau, ar mokslinė fantastika man patiks.

Akademinių leidyklų skyrius.

Dar ir dabar nesu tikra, ar teisingai pasielgiau vis dėlto A.Tapino knygos neįsigijusi. Jei vis dėlto nuspręsiu, kad būtų smagu ją perskaityti, nusipirksiu knygyne, arba sekančioje Knygų mugėje.

Abejojau ir dėl Justino Žilinsko knygos “KGB vaikai“. Patraukliausia šioje knygoje, žinoma, viršelis. Čia jau pagarba jo kūrėjoms. Bet pati knyga… Visų pirma ji skirta jaunimui. Antra – joje pasakojama apie man ne itin įdomius laikus. Trečia – trikdė recenzijos. Vienose, dar iki pasirodant knygai, ji buvo liaupsinama, bet kažkodėl tos liaupsės skambėjo įtartinai – labiau priminė viešųjų ryšių akciją, o ne nuoširdų žavėjimąsi. Kitose gi negailėta knygai kritikos. Žodžiu, nusprendžiau, kad vien dėl gražaus viršelio ir to, kad J.Žilinską matau komentuojantį socialiniame tinklalapyje “Google+”, bent jau kol kas knygos neverta pirkti.

Jaunoji karta itin domėjosi elektroninėmis knygomis.

Nepirkau nė Leonido Donskio knygos, užtat nusipirkau Algimanto Čekuolio “Mūsų slaptieji ir dramblys bute“, nes visada įdomu skaityti jo knygas. Juolab, kad dabar kaip tik domiuosi temomis, kurios, bent jau kaip anonsuojama, bus aptariamos ir minėtoje knygoje. O ir šiaip A.Čekuolis man jau tapęs neatsiejama “Vilniaus knygų mugės” dalimi. Jį kasmet galima pamatyti toje pačioje vietoje lygiai taip pat kantriai milžiniškam būriui žmonių dalijantį autografus. Beje, šiemet A.Čekuolis sėdėjo ypatingoje aplinkoje. Šalia jo stalo stovėjo nuo galvos iki kojų ginkluoti kariškiai, traukę ne vieno dėmesį. Be abejo, visų pirma juos pastebėjo mano mieliausiasis. Na, vyrų žvilgsniai turbūt natūraliai krypsta į karines uniformas.

Kai paklausiau mamos, ką jai lauktuvių atvežti iš Knygų mugės, atsakymas buvo man visiškai tikėtas. “Gal Beatos knygą?” – nutęsė telefonu mama. Beatos tai Beatos. Pamaniau, kad visai gerai – mama visada galės nustebinti naujais skanumynais, o ir pati galėsiu vieną kitą receptą nuo šios knygos nusižiūrėti.

Taigi, nupirkau knygą “Beatos virtuvė: kepinių knyga” ir paprašiau autografo. Šiaip esu gana kukli ir nepratusi lįsti prie žmonių prašyti autografų, tačiau kadangi ėmiau ne sau, o mamai, išdrįsau ir net persimetėme su Beata pora žodžių. Man ji pasirodė labai miela. Nors visą dieną pasirašinėjo knygas dėl ko, spėju, gerokai įskaudo ranką, tačiau šypsena iš veido ir gera nuotaika niekur nedingo.

Šiemet Knygų mugėje į akis krito ir jaunoji karta. Kol vieni vaikai džiaugsmingai mokėsi kurti knygas pagal senąsias technikas, kiti buvo apspitę stendą su iPadais. Būrys vaikų, vartančių elektronines knygas, – geriausias pavyzdys, kokios knygos naujajai kartai bus mielesnės. Ar tai blogai? Tikrai ne. Mano manymu, svarbiausia, kad žmonės skaitytų. O knyga – spausdinta ar elektroninė, tėra priemonė tam pasiekti.

Kuo daugiau išmokstu kalbų, tuo sunkiau įvertinti jų grožį.

Traukinyje, riedančiame iš Malmės į Lundą, tarpusavyje kalbėjomės rusiškai. Tai buvo kalba, kurią abi puikiai mokėjome. Katiušai ji buvo gimtoji, man – išmokta dar vaikystėje.

“Ar jūs tarpusavyje kalbatės rusiškai?” – paklausė pagyvenęs švedas, prisistatęs universiteto dėstytoju.

“Taip”, – sutrikome.

“Nuostabi kalba. Manau, kad tai pati tinkamiausia pasaulyje kalba pasakyti moteriai “Aš tave myliu”. Jokia kita kalba šie žodžiai neskamba taip gražiai, kaip “Я люблю тебя”, – nusišypsojo pakeleivis.

Veikiausiai jis tenorėjo mus užkalbinti ir taip pasakyti komplimentą. Tačiau tada, būdama vos dvidešimties ir vis dar stokodama gyvenimiškos išminties, net šiek tiek pyktelėjau, pamaniusi, kad būtų gerai, jei jis išgirstų, kaip tai skamba lietuviškai.

Dabar suprantu, kad emocijos buvo bereikalingos ir džiaugiuosi, jog niekas netimptelėjo už liežuvio to pasakyti garsiai. Tačiau vis dar smalsu, ar išties anam vyriškiui taip patiko rusų kalba, ar tai tebuvo būdas užmegzti kontaktą.

Esu akustikė. Tokiems kaip aš labai svarbūs garsai. Jeigu kas nors skamba nemielai ausiai, tai labiau varo iš proto, negu atgrasūs vaizdai. Net ir rašant tekstą man svarbiausia, kaip skamba žodis. Galbūt dėl to ir kalbų grožiui esu linkusi skirti didesnį dėmesį, nei kiti.

Kada kalba tampa graži? Tada, kai mes ją pirmąkart išgirstame? O gal kuomet pramokstame, ar imame lyginti su kitomis?

Turbūt visiems žmonėms graži yra jų gimtoji kalba, nes ji girdima ir išmokstama nuo pat mažens, todėl ir priimama natūraliai, net nesusimąstant, maloniai ar ne ji skamba. Bet kai pabandai įsivaizduoti, kaip tavo gimtoji kalba skambėtų užsieniečiams, imi ją vertinti kiek kitaip.

Tarkime, lietuvių kalboje yra gana nemažai pučiamųjų priebalsių, ypač dėl to, kad visi vyriški daiktavardžiai ir būdvardžiai baigiasi “s” raide. Todėl, kad ir kaip stebėtumėmės dėl gausiai šnypšiančių lenkų, patys, manau, irgi kitiems skambame panašiai.

Kai pradėjau mokytis švedų kalbos, pamaniau, kad tai – pati negražiausia kalba, kokią teko girdėti. Negražesnė netgi už gana grubią vokiečių.

“Kaip gali būti graži kalba, kurioje trimis skirtingais būdais tariamas garsas, kaip “š”?” – mąsčiau.

Tačiau kuo geriau perpratau švedų kalbą, tuo mažiau erzino jos skambesys. Kalbos pramokimas lėmė tai, kad ji, jei ir nepasidarė labai graži, tai bent jau liovėsi būti atgrasi.

Beje, vėliau švedų kalba pasidarė netgi graži, nes… susidūriau su danų kalba. Palyginti su šia, švedų kalba skambėjo itin švelniai, maloniai ir aiškiai. Žinoma, jeigu būtų tekę ilgiau pagyventi Danijoje ir pavartoti danų kalbą, tikėtina, kad savo požiūrį pakeisčiau ir į ją.

Kiek kitaip nei su švedų buvo su prancūzų kalba. Kol jos nežinojau, tariausi, kad tai – labai graži kalba, nes juk visi kiti taip tvirtino. O pradėjusi mokytis prancūzų kalboje, deja, neaptikau nieko ypatingo. Kalba kaip kalba, tik su sudėtingoka gramatika ir gausybe išimčių.

Dabar net negaliu pasakyti, kaip vertinu anglų kalbą: graži ji man, ar nelabai? Mat ši kalba – viena pirmųjų pramoktų užsienio kalbų ir jau tapusi gana įprasta ausiai. Įdomu tik lyginti britų bei amerikiečių tarimą. Kuris skamba gražiau? Tiesą sakant, vis negaliu apsispręsti. Aiškiau kalba amerikiečiai, manieringiau skamba britai, o atsakymas lieka, matyt, kažkur per vidurį.

Kuo daugiau pramokstu kalbų, tuo labiau suabejoju, ar jos gali būti vienareikšmiškai gražios arba ne. Pastebėjau, kad pastaruoju metu nebeturiu mėgstamiausios ir atgrasiausios kalbos. Gal įgyta patirtis nebeleidžia būti kategoriškai? O gal pats laikas susipažinti su daugiau ir ne tik indoeuropiečių kalbų, kad vėl pradėčiau vertinti jų skambesį?

Lietuviams žinojimas, kad Europos Centras yra Lietuvoje – neabejotinas įrodymas, kad Lietuva – ne Rytų, bet Centrinė Europa. Balsas.lt nuotr.

Sąvoka “Rytų Europa” atsispindėjo ir straipsnio pavadinime “Rytų Europoje – nuožmi kova su tuberkulioze”. Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad tokią pačią sąvoką vartojo ir dienraštis “The Wall Street Journal“, kuriuo taip pat buvo remtasi.

Mes esame šiauriečiai?

Pavadinimas “Rytų Europa” nemažai daliai lietuvių skamba kaip baisiausias įžeidimas, veikiausiai dėl komplekso, kad tokiu atveju, neduokdie, būsime tapatinami su slavų (ypač rusų) tautomis. Todėl kiekvienas, pavartojęs šį “įžeidų terminą” (ypač užsienietis) skubiai paprotinamas, cituoju: “Mes šiauriečiai, šiaurės Europos! Baltijos šalys ir Skandinavija yra Šiaurės Europa”, arba geriausiu atveju: “Lietuva – ne Rytų, bet Centrinė Europa!”

Mes kaip vampyrai česnakų bijome turėti ką nors bendro su Rytais, nors istoriškai Lietuva nuolatos labiau linko į juos, nei į Vakarus. Pažiūrėkite, kuria kryptimi plėtėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Netgi mūsų sostinė Vilnius yra Rytų Lietuvoje, o ne kur nors arčiau jūros.

Ieškoti pragaro – į Vakarus

Turbūt pats ryškiausias baltų mitologas, folkloristas, religijotyrininkas Norbertas Vėlius pastebėjo, kad “mūsų kultūra yra geografiškai orientuota ir ta geografinė orientacija yra nulemta senosios mitinės pasaulėžiūros <…>. Mūsų Rytų Lietuvos dzūkų kultūra yra labiau paveikta dangiškosios mitologijos, dangiškosios pasaulėjautos. Vidurio Lietuvos, iš dalies – Rytinės Žemaitijos, ir suvalkiečių kultūra yra labiau orientuota į žemiškąją pasaulėjautą, yra susijusi su žemiška mitologija. Vakarinė kultūra, pamario kultūra, yra susijusi su požemio mitologija. Vakarų kultūra yra labiau orientuota į dvasios pasaulį”.

Kas yra požemiai ir su kuo jie susiję? Tai paprastai – anapusinis pasaulis, mirusiųjų karalystė, kažkas, ko nepažįstame ir kas tuo pačiu yra baugu bei pavojinga ir tikrai ne saugu ar miela.

Kitas ne mažiau įdomus ir mano itin mėgstamas religijotyrininkas bei etnologas Gintaras Beresnevičius taip pat pastebėjo, kad lietuviams šviesa visuomet būdavo Rytose, tuo tarpu “Vakarai lietuvių tradicijoje buvo suprantami ne tik kaip sakrali, bet ir kaip “skęstanti”, žemėjanti, smunkanti kryptis ar vieta. <…> Vienoje puikią geografinę išmonę rodančioje lietuvių pasakoje žmogus, ieškodamas pragaro, eina į vakarus: per Lietuvą, Vokietiją, Franciją”*. Čia pat mokslininkas pastebėjo, kad “baltai ir slavai, patinka mums tai ar ne, yra genetiškai artimiausi giminės, mitologiniai-filologiniai pusbroliai, ir nieko keisto, kad ir rusams vakarai – nuosmukio ir pragaišties kraštas, dvelkiantis puvėsiais ir dumbliais, viso pasaulio blogio ir destrukcijos tėvynė, kurios priešprieša – šviesūs, dangiški, gaivinantys rytai”.

Juk ir dabar rusams Vakarai (ypač JAV – didžiausias Vakarų simbolis) tebėra neišvengiamas blogis, kurio, jų įsitikinimu, laukia greita ir neabejotina prapultis. Toks įsitikinimas girdimas daugumoje rusiškų laidų, juo persisunkę kone visi didžiausi Rusijos leidiniai.

Barbariškas kraštas

Tuo tarpu Vakarų europiečiams Lietuva ilgą laiką buvęs barbariškas, laukinis, menkai pažįstamas, sunkiai pasiekiamas tankių girių, pelkių ir ežerų apsuptas kraštas, kurio gyventojai, kaip XV amžiuje pasakojo flamandų keliautojas ir diplomatas Guillebert’as de Lannoy, kalba “savo atskira kalba”, todėl bendrauti su jais sunku.**

Vėliau apie Lietuvą, kaip apie keistą, paslaptingą kraštą atsiliepė ne vienas keliautojas iš Vakarų.

Vakariečiams mes iki šiol tebesame kitokie. Norime mes to, ar ne, nukakę į Vakarus, išsiskiriame ne tik savo išore (veido bruožais, būdingu aprangos stiliumi), bet neretai ir elgesiu, manieromis.

Kaip mes beveik neklysdami atpažįstame atvykėlius iš Vakarų, taip pat ir mums nesunkiai identifikuoja ten.

Galite rėkti, kad neturime nieko bendro su Rytais, galite šniūrais vedžioti vakariečius į netoli Vilniaus esančią Europos geografinio centro vietą ir baksnoti į jį žymintį akmenį pirštu, patikėkite, dėl to jūsų nepradės vadinti nei Centrine, nei juolab Šiaurės Europa.

Netgi Europos Sąjungos interneto puslapyje Lietuva priskirtina Rytų Europai, cituoju: “Sostinė Vilnius – vaizdingas, ant Neries ir Vilnios krantų įsikūręs miestas, o jo senamiesčio architektūra – viena gražiausių Rytų Europoje”.

Geografinė sąvoka, ar idėja?

Kur baigiasi Europos vakarai ir prasideda rytai, teisingiau būtų ieškoti ne žemėlapyje, o žmonių galvose. Kiekvienas tas ribas suvokia savaip. Jos gali pasislinkti į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo konteksto.

Enciklopedijoje “Wikipedia” teigiama, kad terminas Rytų Europa turi plačiai nesulyginimus geopolitinį, geografinį, kultūrinį ir socioekonominį aiškinimus, kurie jį padaro smarkiai priklausantį nuo konteksto ir netgi kintantį, ir yra “kone tiek pat skirtingų Rytų Europos apibrėžimų, kiek yra regiono mokslininkų”.

Norint suprasti, kur yra Europos Rytai, o kur – Vakarai, reikia suprasti ir kuo ypatinga pati Europa.

Kaip pastebėjo rašytojas, istorikas ir geografas Laimonas Briedis, knygos “Vilnius savas ir svetimas” autorius, “Europa – netgi ne žemynas, o tik dalis daug didesnio geologinio masyvo, žemyno, vadinamo Euroazija. <…> Dabartinis, mums įprastas, Europos žemėlapis veikiau byloja apie kultūrinės – istorinės – vaizduotės galias, o ne apie kokias nors priešistorines gamtos stichijas arba nematomas geomorfologines jėgas”.***

Taigi, jeigu visa Europa tėra idėja, tuomet ir skirstymas į Rytų, Vakarų, Pietų bei Šiaurės tautas yra labiau idėjinis, paremtas istorinėmis realijomis, tam tikrais tautų bruožais, netgi kultūrinėmis klišėmis, nei geografija.

Mes – ne boratai

Rytų europiečiai – nebūtinai boratai. Hurricanemedia.co.uk nuotr.

Mes vakariečių pasąmonėje ir istoriškai priskiriami prie Rytų. Jiems Rytų Europa yra tos šalys, kurios savo laiku įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį.

“Vakarietiškose smegenyse (na, bent jau skandinaviškose tai tikrai), žodžiai “rytų Europa” neturi jokios neigiamos konotacijos. Taip, tie žodžiai susiję su tam tikrais išvaizdos aspektais, ir susiję su istorine praeitimi. Jei paimsime ir priskirsime Lietuvą tai pačiai šalių grupei, kaip ir Norvegija, tai nepanaikins to fakto, kad Lietuvoje penkis dešimtmečius buvo rusų kariuomenė, kad čia žiūrėjo rusišką televiziją (greta lietuviškos) ir kad Lietuvos vaikinai tarnavo ne NATO, o sovietinėse karinėse pajėgose”, – bandė mums suprantamai paaiškinti švedas Kristoforas Fjallssonas.

Neskubėkite smerkti švedo. Tame pačiame savo straipsnyje “Lietuva yra Rytų Europa. Ir tai nieko baisaus” jis paaiškina ir tai, kad “Rytų Europa yra tik sąlyginis žemyno dalies aprašymas, ne nuosprendis ir ne keiksmažodis. Ir ne įvertinimas, kuris dažnai vaidenasi mano bičiuliams lietuviams, suprask, jei jau pavadino rytų Europa, tai mus laiko kokiais nors nuskurėliais čigonais, boratais ir varguoliais”.

Įžvalgusis K.Fjallssonas šioje frazėje puikiai įvardino mūsų komplekso priežastį. Mes bijome, kad sąvoka “Rytų Europa” yra kažkas neigiamo, menkinančio, nusakančio skurdą, bukumą ir žemesnį lygį, kažkas, kas asocijuoja mus su Rusija, Baltarusija ir panašiomis šalimis. Bet juk tai mūsų pačių susikurti baubai. Tokie kompleksai (kaip ir bet kokie kompleksai apskritai) bei savęs menkinimai nepadeda mums eiti pirmyn. Jeigu jausimės geresni, tokiais ir būsime.

O tie skirstymai į Rytų, vakarų, Pietų ir Šiaurės Europas… Apie juos taip atsiliepė savaitraščio “The Economist” redaktorius Edwardas Lucas. Pernai jis paskelbė, kad sąvoka “Rytų Europa” yra pasenęs, ekonomiškai, politiškai bei kultūriškai realybės neatspindintis konceptas. Ekonomikos žvaigždės Lenkijos nederėtų grupuoti su besivejančiomis Baltijos šalimis ar atsiliekančia Baltarusija. Net maisto kultūros atžvilgiu postkomunistinės šalys progresuoja taip skirtingai, kad sunku apibrėžti net bendrą rytų Europos virtuvės sąvoką. Rytų Europos šalių grupavimui Lucas siūlė alternatyvų padalijimą: šalys, kurios bijo skolintis iš tarptautinių kapitalo rinkų bei šalys, kurios tame grėsmės nemato.

Paprastai paaugliai linkę įsižeisti, kai juos priskiria prie, jų manymu, prastesnės, “lūzorių” grupės. Kompleksavimas dėl niekų – silpnumo, neužtikrintumo išraiška. Kol mes jausimės prastesni, tol tokie ir būsime ir jokie šliejimaisi prie Vakarų ar Šiaurės mums nepadės.

—————

* Gintaras Beresnevičius “Ant laiko ašmenų”. Leidykla “Aidai”, 2002, psl. 41.

** Laimonas Briedis “Vilnius: Savas ir svetimas”. Leidykla “Baltos lankos”, 2012, psl. 28.

*** Ten pat. psl. 11.

K.Sabaliauskaitės knygose – dabartiniams vilniečiams nebepažįstamas Vilnius. Nuotraukoje Vokiečių gatvė 1917 m. Nuotrauka paimta iš “Lietuva senose fotografijose”.

Iš Kristinos Sabaliauskaitės po jos “Silva Rerum” turbūt visi tikėjosi dar vieno istorinio romano, dar vieno pasakojimo apie baroką, barokinį Vilnių.

Tarsi bėgdama nuo tokios savęs K.Sabaliauskaitė naujausią savo knygą “Danielius Dalba & kitos istorijos” sukūrė ne istorinę. Parašė net ne romaną, bet esė, apsakymų rinkinį. Ir sakinius sutrumpino. Tačiau ar išties pavyko pasislėpti nuo istorinio kūrinio kūrėjos įvaizdžio?

Turbūt sunku pabėgti nuo to, kas patinka ir kuo nuoširdžiai domiesi. O K.Sabaliauskaitės dėmesio centre – Vilnius. Savo naujausioje knygoje ji vėl pristato gimtąjį miestą, tiesa, jau naujesnių laikų – XX ir XXI amžiaus. Net jei veiksmas vyksta Prancūzijoje ar už Atlanto, jo istorija vis tiek vienaip ar kitaip atveda į Vilnių.

Tiesa, vienas pasakojimas iš Vilniaus persikelia į Londoną. Tačiau vis tiek jo pradžia yra Lietuvos sostinėje. O tas nuvedimas į Londoną – kiek ironiškas, nes Anglija ir yra ta vieta, kurioje atsidūrė dalis lietuvaičių, tarp jų – ir vilniečių.

Kiekvienas apsakymas knygoje – it atskira istorija, tačiau pastebi, kad yra ir vieną su kitu pasakojimus jungiančios bendros gijos. Vienoje istorijoje paminėtas veikėjas atsiranda kitoje. Net tenka versti atgal knygos puslapius, kad įsitikintumei, jog įtarimai, kad skaitai apie kažką jau pažįstamo, pasitvirtino.

O ir pasakojimo herojai atskleisti gana gyvai. Skaitai ir atpažįsti realius jų prototipus.

Gal dėl to, kad labiausiai tokios K.Sabaliauskaitės buvau pasiilgusi, o gal dėl pastaruoju metu atsiradusio itin didelio mano susidomėjimo sostine, man skaniausiai susiskaitė pasakojimai apie ankstesnįjį Vilnių: kaip jį savo metu regėjo jaunutė lenkaitė, senas po daugelio metų čia sugrįžęs žydas arba savaip miestą supratęs ir vertinęs sovietmečio funkcionierius.

Kur kas mažiau įtikino bandymas papasakoti meilės istoriją jauno žmogaus ir apsirūkiusio režisieriaus žargonu. Kažkodėl tie keiksmažodžiai ir slengas man atrodė pernelyg dirbtinai. Skaičiau ir mąsčiau, kad K.Sabaliauskaitei tiesiog netinka toks pasakojimo stilius.

Pasakojimas apie Danielių Dalbą priminė žaidimą: “Atspėk, apie ką kalbama”. Buvo smagu atpažinti jame aprašytus rašytojus ir smalsu, kiek D.Dalboje, jo mąstyme ir pasaulio matyme būta pačios autorės.

Knyga verta dėmesio. Suskaitė lengvai ir skaniai. Tokia knyga idealiai tiktų kelionei ar atostogoms: istorijos įdomios, įtraukiančios, parašytos lengvai, žaismingai, nenuobodžiai ir nevarginančios. Čia daug ironijos, tuo pačiu ir nemažai dalykų, priverčiančių susimąstyti ir net nuliūsti.

K.Sabaliauskaitei misija pabėgti nuo savęs pačios, manau, nelabai pavyko. Bet tai nėra blogai. Juk tam tikrus autorius skaitome būtent dėl to, kad tikimės ir vėl jų knygose atrasti tą patį stilių, pasakojimo manierą ir netgi temas.

Turbūt labiausiai atpažįstama Klaipėdos vieta – Teatro aikštė, populiariai klaipėdiečių vadinama tiesiog “Anikės aikšte”. Nuotrauka iš “Lietuva senose fotografijose”.

Senuosius Klaipėdos pastatus norėta visiškai nugriauti ir jų vietoje pastatyti “stalininius”. Laimė, šis tas liko. Nuotrauka iš “Lietuva senose fotografijose”.

Dvi su Klaipėda susijusios dienos išpuola sausį. Tiesa, klaipėdiečiai visada pasirenka tik kurią nors vieną iš jų minėti. Abejoju, ar yra bent vienas žmogus, minintis abi dienas iškart, nes jos tiesiog ideologiškai pernelyg skirtingos.

Viena iš tokių Klaipėdos švenčių, kaip minėjau, yra šiandien, sausio penkioliktąją. Mano virtuvėje kabančio sieninio kalendoriaus lapelyje ji įvardijama kaip Klaipėdos krašto diena. Virtualusis day.lt kalendorius ją vadina tiesiog Klaipėdos, arba Klaipėdos atgavimo diena. Tiksliausias pavadinimas turbūt būtų Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena.

Šiemet sukako jau devyniasdešimt metų, kai įvyko Lietuvos valdžios inicijuotas sukilimas, po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Dabar apie sukilimą primena ne tik Klaipėdoje kasmet rengiami šiai datai paminėti skirti renginiai, bet ir Sausio 15-osios vardu pavadinta uostamiesčio gatvė bei Klaipėdos skulptūrų parke stovintis sukilime žuvusiems pagerbti skirtas paminklas.

Tiesa, dar prie Danės upės stovi paminklas “Arka”, ne vieno klaipėdiečio pravardžiuojamas “kartuvėmis”, simbolizuojantis Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios.

Vos po poros savaičių tame pačiame Klaipėdos skulptūrų parke, kuriame šiandien pagerbiami žuvę sukilėliai, tik priešingoje jo dalyje, vėl rinksis būrys pakiliai nusiteikusių žmonių, nešinų gėlėmis. Tiesa, šie žmonės bus kitokie.

Absoliuti dauguma susirinkusiųjų kalbės rusiškai. Dalis jų bus jau garbaus amžiaus, į švarkų atlapus įsisegę medalius su penkiakampėmis žvaigždėmis.

Jie dės gėles prie milžiniško karių paminklo, kurio papėdėje kažkada degdavo amžinoji ugnis ir sveikins vieni kitus su “išvadavimu”.

Tie patys žmonės paprastai toje pačioje vietoje renkasi ir pavasarį – gegužės 9-ąją tam, kad tuo metu, kai Senasis žemynas švenčia Europos dieną, jie paminėtų sovietų pergalę prieš nacistinę Vokietiją.

Bet grįžkime prie Klaipėdos “išvadavimo” dienos. Kodėl rašau šį žodį kabutėse? Nes vargu, ar laiką, kada Klaipėda buvo užimta ir tiesiogine ta žodžio prasme griaunama, galima būtų taip vadinti.

Ši diena Klaipėdai yra tragedija, nes miestas tris dienas degė ir niekas jo negesino. Sudegė daug vertingų istorinių pastatų, bažnyčių. Per nesiliaujančius sprogimus beveik neliko nė vieno sveiko stogo ar lango, buvo nuskandinta daugybė laivų. Senosios Klaipėdos beveik nebeliko.

Taip prieš devynerius metus man pasakojo istorikas Saulius Karalius, pastebėjęs, kad miestą tuomet niokojo abi pusės: tiek sovietai, ketinę nugriauti net ir likusius pastatus, kuriuos buvo galima atstatyti ir jų vietoje pastatyti naujus, “stalininius” (laimė, šis tas vis dėlto liko), tiek vokiečiai, kurie, supratę, kad miestas jiems neatiteks, užminavo gražiuosius miesto pastatus.

Tuomet man itin įstrigo S.Karaliaus sąvokos patikslinimas, kodėl Klaipėda nebuvo išvaduota. Esą išvaduotojai ateina, išvaduoja miestą, ir jį atiduota tiems, kam priklausė, o okupantai jame pasilieka.

Tuomet, kai taip parašiau, sulaukiau ne vieno pasipiktinusio rusakalbio skambučio. Kaip mokinukę mane barė už nepagarbą istorijai ir siūlymą geriau ją pasimokyti.

“Kiek turėjote iš istorijos? Įtariu, kad dvejetą”, – rusiškai putojosi vienas maskviečiu prisistatęs skaitytojas, nė nenorėjęs girdėti, kad istorija, kurios mokiausi aš ir jis nebūtinai sutampa.

Kaip reaguoti į žmones, tikinčius, kad jie išvadavo Klaipėdą? Apie tai mąsčiau nekart.

Gali būti, kad dalis jų nuoširdžiai tikėjo tuo, ką darė, kaip ir tikėjo šviesiu komunistiniu rytojumi. Ką jiems reiškė Klaipėda? Tai buvo tik kažkoks svetimas miestas, ilgainiui tapęs savu, bet savu tokiu, koks buvo pastatytas jau vėliau, po “išvadavimo” su daugiabučių namų rajonais, kaip du vandens lašai panašiais į esančius kituose miestuose ar į Sovietų sąjungos sudėtį įėjusiose šalyse.

Greičiausiai tie žmonės nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro ir tikėjo, kad daro tai teisingai, o dabar jaučiasi nusivylę, kai jų pastangos nuvertinamos, kai “išvadavimas” vadinamas Klaipėdos “užėmimo” diena.

Aš kartais pagalvoju, kad gyventi tam tikru laikotarpiu ir priimti teisingus sprendimus yra gerokai sunkiau, nei po daugelio metų žvelgti į tai, kas vyko, iš šalies. Ne visiems lengva atskirti tiesą nuo melo, propagandos. Juolab, kad dauguma tų, įtikėjusių melu, buvo menkai išsilavinę ir apsiskaitę žmonės.

Bet grįžkime prie Klaipėdos švenčių, jei jau apie jas pradėjome. Klaipėda turi ir dar vieną ypatingą dieną – rugpjūčio 1-ąją, laikomą oficialiu 761 gyvavimo metus skaičiuojančio miesto gimtadieniu.

1252 metais Livonijos ordinas prie Danės, kai kurių tebevadinamos senuoju Dangės pavadinimu, upės žiočių pastatė pilį, aplink kurią ir įsikūrė miestas.

Kitų miestų gyventojai neretai Klaipėdos gimtadienį tapatina su Jūros švente, tarsi neatsiejama nuo šio uostamiesčio.

Klaidos čia nedaug. 1934 metais pirmąkart surengta Jūros šventė, arba Jūros diena (mano vaikystėje vadinta ir Žvejo diena) tradiciškai švenčiama paskutinį liepos savaitgalį ir kartais ji išties sutampa su Klaipėdos gimtadieniu.

Taigi, kaip minėjau, Klaipėda turi ne vieną minėtiną datą. Kiekvieno valioje išsirinkti artimiausią širdžiai.

Kalėdos – graži šventė, o šiemet turėtų atrodyti itin jaukiai su šitiek sniego.

Štai kaip Kalėdų eglutės apvirsta ant šono.

Va ir dabar, kai rašau, žvilgteliu pro savo langą, o nemaža dalis jo užpustyta. Tai, žinoma, šiek tiek pykdo mūsų katę, kuriai tas langą užklojęs sniego sluoksnis šiek tiek trukdo stebėti milžinišką kaimynų šunį lauke, tačiau karštutėliai radiatoriai, tikiuosi, jai kompensuoja šiokius tokius nesklandumus.

Bet mano straipsnis ne apie tai. Jis – apie ypatingą Kalėdų atributą, be kurio ši šventė sunkiai įsivaizduojama, dailiai papuoštą eglutę.

Eglė vs katė

Pernai mums vos neteko apsieiti be Kalėdų eglės. Katė (ta pati, kuriai dabar labai trukdo sniegas), nusprendė, kad jei jau medis, tai būtina į jį įsiropšti. Deja, medis neatlaikė katės svorio ir nukrito.

Laimė, viską pavyko sutvarkyti ir mes Kalėdų eglę vis dėlto papuošėme, bet pastatėme ją balkone, nes kambaryje, tikėtina, ji vėl būtų parversta ant šono.

Šiemet jau neabejojame, kad eglę puošime balkone. Kai pagalvoji, tai ne taip ir blogai. Stovėdama balkone ji namuose užima mažiau vietos. Be to, džiugina ne tik mus, bet ir kaimynus. Kam tą Kalėdų džiaugsmą slėpti?

Beje, ar žinojote, kad Kalėdų eglutės yra kaip tik tas objektas, dėl kurio nesutaria mūsų kaimynai latviai ir estai?

To nesutarimo esmė ta, kad abi šalys niekaip negali išsiaiškinti, kur pirmiau atsirado tradicija puošti Kalėdų eglę – Latvijoje, ar Estijoje. Man, tiesą sakant, šis ginčas šiek tiek primena temą, kas pirmiau atsirado – višta ar kiaušinis.

Padegė medį

Išties Kalėdų eglutės istorija gana paini. Nesutariama nei dėl tradicijos puošti visžalį medelį atsiradimo datos, kilmės vietos, nei dėl tokios tradicijos prasmės. Ką išties Kalėdų eglė simbolizuoja: gyvybės, Rojaus medį ar Šventąją Trejybę? Juk kažkokia prasmė turi būti.

Linkstama manyti, kad tradicija puošti Kalėdų eglutes gimė Renesanso laikotarpiu.

Tikėtina, kad paprotį žiemą puošti visada žaliuojančius spygliuočius (egles, pušis ar kėnius) galėjo įvesti Šiaurės Vokietijoje ir Livonijoje (dabartinėse Latvijoje bei Estijoje) veikusių gildijų atstovai.

Ta pati katė domėjosi Kalėdų eglutės nuvertimo galimybe ir svečiuose.

Viduramžiais mūsų kaimyninių šalių Latvijos ir Estijos sostinės Ryga bei Talinas priklausė vokiečių prekybinei sąjungai Hanzai. Šiuose miestuose klestėjo vadinamoji Juodgalvių pirklių gildija.

Bremeno gildijų kronikose yra įrašas, kad 1570 metais gildijos name buvo pastatytas ir “obuoliais, riešutais, datulėmis, riestainiais bei popierinėmis gėlėmis” papuoštas medelis tam, kad padėtų gildijos narių vaikams, kurie susirinko saldumynus Kalėdų dieną.

1584 metais pastorius ir metraštininkas Baltazaras Rusovas (Balthasar Russow) savo kronikoje “Chronica der Provinz Lyfflandt” rašė apie tradiciją pastatyti dekoruotą melsvąją eglę turgaus aikštėje, kur jauni vyrai “ėjo su būriais panelių ir moterų”. Iš pradžių ten dainavo ir šoko, o vėliau medį padegė. Tokia viena eglutės istorija.

Galėjo būti dvi tėvynės?

Kita istorija byloja gerokai ankstyvesnius eglutės gimimo metus.

Teigiama, kad Livonijoje 1441, 1442, 1510 ir 1514 metais Juodagalvių brolijos nariai gildijų namuose Revalyje (dabartiniame Taline) ir Rygoje pastatė šventinius medelius.

Paskutinę švenčių naktį medeliai buvo išnešti į centrinę miesto aikštę, kur aplink juos šoko brolijos nariai.

Nors latviai su estais niekaip nesutaria dėl to, kas yra tikroji eglutės tėvynė, gali būti, kad šis ginčas beprasmis, nes įmanoma, kad medeliai tuo pačiu metu galėjo būti pradėti puošti ir Rygoje, ir Taline. Juk abiejų miestų Juodagalvių brolijos buvo susijusios.

Bandė atkartoti miško grožį

Pagal dar vieną legendą Kalėdų eglutės papuošimo tradicijai padėjęs užgimti pats protestantiškosios Reformacijos pradininkas Martinas Liuteris.

Pasakojama, neva, protestantizmo tėvas prieš Kalėdas vaikštinėjo mišku netoli Rygos. Jį tiesiog pakerėjo miško grožis ir mėnesienos šviesos spindėjimas ant eglės šakų. Taigi, vieną eglę nusikirto ir parnešė namo savo vaikams pasidžiaugti.

M.Liuteris prie šakų pritvirtino žvakeles, kad šios atkartotų mėnesienos šviesos spindėjimą (kitur radau tvirtinimą, kad žvakelės buvo pritvirtintos Kristaus gimimo garbei). Taip esą buvo dekoruota pirmoji pasaulyje Kalėdų eglutė.

Išties, Martino Liueterio eglutė negalėjo būti pirmąja. Ji atsirado praėjus keletui dešimtmečių po to, kai eglutės jau buvo puošiamos Livonijoje.

Vietoje švento ąžuolo

Sunku patikėti, kad šis padarėlis – didžiausias Kalėdų eglės priešas.

Yra ir dar viena istorija apie Kalėdų eglutės kilmę, susijusi su krikščionybės įsigalėjimu pagoniškuose kraštuose.

Teigiama, kad germanų pagonys turėjo šventąjį medį Jovės arba Donaro (kartais laikomu ir Toro) ąžuolą. Esą VIII amžiuje anglo-saksų misionierius Šventasis Bonifacijos Kalėdų išvakarėse nukirto ąžuolą, po kuriuo dievams buvo aukojami žmonės.

Bonifacijui pradėjus medį kirsti, pakilo didelis vėjas ir ąžuolą nuvertė. Kadangi dievai už švento ąžuolo nukirtimą Bonifacijaus neparbloškė, vietos pagonims tai esą padarė didelį įspūdį ir šie iškart apsikrikštijo.

Pagal legendą, nuversto ąžuolo vietoje išaugo eglė, kurią imta laikyti naujojo tikėjimo, atnešto į Vokietiją, simboliu.

Prakartėlių analogija

Po Reformacijos Kalėdų eglutės atsirado aukštesnės klasės protestantiškų šeimų namuose, kaip katalikiškų Kalėdų prakartėlių analogija.

Šis perėjimas iš gildijų salių į miestiečių šeimų namus protestantiškose Vokietijos dalyse padėjo pamatus moderniai tradicijai puošti eglutes namuose.

1700 metais Kalėdų eglutės pradėtos puošti žvakėmis. Tačiau kartais dėl to kildavo gaisrai.

Taigi, 1895 metais JAV telefonistas Ralfas Morisas (Ralph Morris) sukūrė pirmąją elektrinę girliandą.

Viršūnėje – Betliejaus žvaigždė

Kurį laiką į Kalėdinių eglučių puošimą žiūrėta kaip į protestantišką tradiciją. Dar XIX amžiuje Kalėdų eglutė laikyta vokiškos kultūros dalimi.

Pamažu tradicija tapo populiari tarp dvariškių ir pasklido po karališkuosius dvarus iki pat Rusijos.

Tiesa, po Spalio revoliucijos Rusijoje Kalėdų eglutės buvo uždraustos ir tik 1935 metais tradicija puošti medelius atgaivinta, pervadinus eglutę ne kalėdine, o naujametine, o jos viršūnę puošiančią žvaigždę pakrikštijus be Betliejaus, bet Raudonąja žvaigžde.

Taigi, jeigu pamatysite Kalėdų eglutės viršūnėje žybsinčią žvaigždę, neskubėkite piktintis tarybinės tradicijos liekanomis. Jūs tiesiog buvote išmokyti neteisingai šį simbolį interpretuoti.

Išpopuliarino karalienė

Iliustracija, kurioje pavaizduota karalienė Viktorija su princu Albertu ir vaikais prie Kalėdų eglutės, išpopuliarino eglutes visoje Anglijoje. Nuotrauka iš library.sc.edu

Beje, jei jau prakalbome apie aristokratus, tai negaliu nutylėti įdomaus fakto, kad Didžiojoje Britanijoje Kalėdų eglę labiausiai išpopuliarino ne kas kitas, o legendinė karalienė Viktorija.

Ji 1846 metais šalia papuošto Kalėdų medžio drauge su savo sutuoktiniu vokiečių kilmės princu Albertu bei vaikais pozavo laikraščiui “London News”.

Galima tik įsivaizduoti, kokį ažiotažą tai sukėlė. Juk Viktorija buvo tikra stiliaus ikona to meto Anglijoje ir net Rytinėje Amerikos pakrantėje. Jos dėka išpopuliarėjo nemažai dalykų, tarp jų – ir balta nuotakos suknelė.

Taigi, už eglutės puošimo tradicijos atsiradimą Anglijoje turėtume dėkoti šiai valdovei.

A.Baranausko liudijimai

Kada Kalėdų eglės imtos puošti Lietuvoje, sunku pasakyti.

Daug kas tvirtina, kad eglutės mūsų šalyje pradėtos puošti tik XX amžiuje.

Tačiau esą dar 1853 metais tebebūdamas jaunas rašytojas Antanas Baranauskas teigė matęs Žemaičių Kalvarijoje vachmistro namuose papuoštą eglutę. Taigi, galbūt pavienės eglutės mūsų šalyje puoštos ir anksčiau.

Iki atradant Kalėdų eglutę, Lietuvoje per Kūčias kabintas rugių pėdus, o Mažojoje Lietuvoje ant durų būdavo pritaisoma eglių šakelių.

O labiausiai eglutes Lietuvoje išpopuliarino vokiečių kareiviai Pirmojo pasaulinio karo metu.

Papuošimai – aukos dievams

Jūs turbūt girdėjote teiginių, kad Kalėdų eglės – pagoniškas atributas. Aš irgi tokių girdėjau. Taigi, pasidomėjau ir pagoniškomis teorijomis. Juolab, kad gana keistas atrodo liudijimas, kad pašokę aplink pirmąsias Kalėdų egles pirkliai ir netekėjusios moterys vėliau jas padegdavo. Kodėl padegdavo? Ar tai turėjo kokią prasmę? Ar tokiu būdu medelio tiesiog atsikratydavo, kaip nebereikalingo? O gal tai buvusi auka dievams? Viena teorija teigia, kad Kalėdų eglutės sudeginimas anuomet simbolizuodavęs perėjimą iš senųjų į naujuosius metus.

Pagoniškosios teorijos šalininkai teigia, kad eglė laikyta gyvybės medžiu. Taip į eglę greičiausiai žiūrėję ir mūsų protėviai baltai.

Eglės simbolizavo gyvybę ir atgimimą, todėl gruodžio pabaigoje žmonės kabindavo ant jų šakų dovanas, tikėdamiesi tokiu būdu pamaloninti dvasias: obuolius kaip vaisingumo, riešutus – stiprybės, kiaušinius – harmonijos simbolius.

Visžaliai medeliai, vainikai ir girliandos, žymėję amžiną gyvenimą, buvo plačiai naudojamas simbolis. Juos garbinę ir senovės egiptiečiai, ir žydai, ir netgi kinai.

Kas tas Julas?

Medžių garbinimas buvo itin būdingas Europos pagonims.

Skandinavijoje buvo paplitęs paprotys prieš Naujuosius metus puošti namus ir svirnus su visžaliais medeliais, kad pavyktų išbaidyti piktąsias dvasias.

Kalėdų eglė ilgą laiką buvo žinoma, kaip Julo (Yule) medelis, kas nurodo į pagoniškąsias tradicijas.

Kas gi tas Julas? Tai buvo germanų tautų ir kai kurių kaimyninių genčių religinė šventė, vėliau perdaryta į krikščioniškąsias Kalėdas.

Ankstyviausi Julo šventės paminėjimai aptinkami vietinių germaniškųjų mėnesių pavadinimuose (Sausis senojoje anglų kalboje vadintas Æftera Jéola (“po Julo”), o gruodis – Ærra Jéola (“prieš Julą”).

Manoma, kad Julo šventė susijusi su Laukinės medžioklės, dievo Odino ir Anglo-Saksų pagonių švente Mōdraniht (lietuviškai – “Motinų naktis”).

Beje, Skandinavų šalyse (Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Islandijoje, Grenlandijoje ir Farerų salose) Kalėdos iki dabar vadinamos Jul vardu.

Štai tokios galimos Kalėdų eglutės atsiradimo istorijos. Jų yra ir daugiau. Galbūt ir jūs ką nors įdomaus žinote? Jei taip, būtų smagu, kad pasidalintumėte.

Šiemet svarbiausia Švedijos Liucija tapo 23 metų Amanda Carlshamre. Dagen.se nuotrauka

Ši šventė yra graži skandinaviška tradicija, primenanti, kad tamsus ilgiausių naktų laikotarpis greitai pasibaigs ir netrukus dienos vėl ims ilgėti.

Šventoji Liucija kaip tik ir yra ta, kuri atneša švedams šviesą ir viltį.

Man asmeniškai Šventoji Liucija – viena pačių žaviausių švediškų švenčių. Tad net ir negyvendama Švedijoje kasmet pasidomiu, kaip ši šventė švenčiama.

Tradicijos miršta?

Gaila, bet šiemet vis garsiau kalbama, kad pačių švedų susidomėjimas Šventosios Liucijos švente mažėja. Esą vis sunkiau įvairiose įstaigose surinkti tuos, kurie dalyvaus Liucijos eisenoje.

Šventė sulaukia nemažai kritikos. Teigiama, kad ji išsigimsta, tapdama tiesiog atgyvenusiu grožio konkursu, kurį paprastai laimi karščiausia mokyklos mergina, kartais net nemokanti dainuoti. Esą tai neturi nieko bendro su tikrąja šventės esme ir tradicijomis.

Žinoma, yra ir ginančiųjų šventę bei teigiančių, kad ji privalo išlikti.

Kaip yra iš tiesų, negyvenant toje šalyje sunku vertinti.

Tačiau man būtų nepaprastai gaila, jeigu šventės, kurios metu visa Švedija nušviečiama žvakių liepsnelėmis, skamba gražios giesmės, o po namus pasklinda gardūs imbierinių sausainių, bandelių su šafranu ir krašto vyno aromatai, nebeliktų.

Tamsa gąsdina

Rut Viberg – turbūt viena vyriausių Švedijos Liucijų. thelocal.se nuotrauka

Vis dėlto, yra žmonių, nuoširdžiai puoselėjančių tradicijas ir neleidžiančių joms išnykti. Viena tokių – 83 metų Rut Viberg.

Ši žavi senučiukė ypatinga tuo, kad yra turbūt vyriausia amžiumi Švedijos Liucija. Juk paprastai Liucijomis tampa jaunos gražuolės, o ne močiutės.

Tačiau Rut Liucija išrenkama jau trečius metus iš eilės. Žinoma, organizacijoje, kuriai ji atstovauja, rasti jaunesnių būtų sudėtinga. Juk Rut – viename iš pietinių Stokholmo priemiesčių susibūrusio aštuoniasdešimtmečių choro narė.

Įkūnydama šventąją, atnešančią šviesą į namus, Rut neslepia, kad tamsa ją gąsdina.

Pamanė, kad mirė

Rut mėgsta prisiminti tas dienas, kai būdama jauna dirbo slaugytoja vienoje Švedijos ligoninėje. Tada, anot senutės, Liucijos choras tiesiogine ta žodžio prasme atnešdavo šviesą ir į ligoninės palatas ir sielose.

“Atsimenu, viena pagyvenusi užsienietė, nežinojusi Liucijos šventimo tradicijų, net pamanė, kad numirė ir atsidūrė pomirtiniame pasaulyje”, – pasakojo R.Viberg.

Ir vis dėlto, ką reiškia būti Liucija, kai tau jau per aštuoniasdešimt?

“Aš turiu susikoncentruoti, lipdama šonine bažnyčios nava, nes mano pusiausvyra jau nebe ta”, – guodžiasi senutė.

Tačiau tuo pačiu ji pripažįsta, kad tapsmas Liucija jai svarbus asmeninis pokytis.

Švenčia ir Lietuvoje

Beje, Šventoji Liucija jau kurį laiką dalina šviesą ir Lietuvos gyventojams. Tad norintiems pasiklausyti Liucijos giesmių ir pasigrožėti reginiu nebūtina vykti į Švediją.

Šiandien jau dvidešimt trečią kartą Liucijos giesmės bus giedamos Vilniaus Šventų Jonų bažnyčioje.

Kasmet Liucijos giesmes gieda ir Klaipėdos universitete Lietuvių filologiją ir švedų kalbą studijuojantys studentai.

Be to, šventinę nuotaiką visada galima patiems susikurti ir namuose, užsidegant žvakelių, klausantis kalėdinių giesmių, mėgaujantis mielinėmis bandelėmis su šafranu ir šildantis karštu vynu bei laukiant, kada vėl dienos ims ilgėti.

Gražios visiems Liucijos!