Giedrės blogas

Andriaus Užkalnio Anglija

20

Kai kas nors pasakoja apie Angliją ir anglus, kaip apie iki skausmo pažįstamus ir net spėjusius pabosti, pasijuntu it balta varna. Aš dar niekada nesu buvusi Anglijoje, nepaisant to, kad šią šalį ne tik spėjo aplankyti, bet ir joje gyveno ar tebegyvena didelė dalis mūsų tautiečių.

 

Pažįstama šalis

A.Užklanio knyga apie Angliją naudinga ne tik turistams, bet ir emigrantams.Turbūt kiekvienas rastumėte giminių, draugų, buvusių kaimynų ar klasiokų, kurie gyvena Anglijoje.

Tai yra šalis, į kurią emigravo turbūt daugiausiai lietuvių.

Todėl pasakojimai apie Angliją daug kam neskamba įdomiai.

Lietuviai tariasi ir taip daug žinantys apie šią karalystę bei jos keistenybes, tad pasakoti apie ją lyg ir neverta.

Tačiau knygoje, kurią šįkart noriu pristatyti, apie Angliją kalbama taip, kad, tikiu, ji turėtų sudominti ne tik tokius keistuolius, kaip aš, Anglijos nemačiusius, bet ir tuos, kurie šioje šalyje praleido ne vienerius metus.

Kalbu apie Andriaus Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”.

Taip taip. Autorius – tas pats A.Užkalnis, kuriuo vieni žavisi, o kiti baisisi.

Aptariamą knygą perskaičiau, vos ši pasirodė knygynuose – kone prieš dvejus metus, tad recenzijos rašymas buvo gera proga ją dar kartą paimti į rankas ir pavartyti, siekiant atgaivinti įspūdžius.

 

Kelionių reportažų meistras

Andrių Užkalnį visų pirma pažinau, kaip talentingą kelioninių reportažų kūrėją. asskaitau.blogspot.com nuotr.Apie A.Užkalnį sužinojau kur kas seniau, negu jis pradėjo rašyti blogą, vesti televizijos laidą ar spausdinti savo tiesmuku, pašaipiu ir be užuolankų išreikštu požiūriu tautą šiurpinančius straipsnius tokiuose portaluose, kaip lrytas.lt arba “Pinigų karta”.

Už savo įžūlų nuomonės reiškimą jis yra vienų nekenčiamas ir maišomas su žemėmis, o kitų – labai mėgstamas, vertinimas ir net mėgdžiojamas. Abejingų A.Užkalniui ir jo nuomonei, turbūt, mažuma.

Aš šį autorių visų pirma pažinau kitokį – ne įžūlų išsišokėlį, o gabų kelioninių reportažų, spausdintų dabar, deja, nebeegzistuojančiame (nes subankrutavo) žurnale “Istorijos”.

Tiesą sakant, kaip tik dėl jo kelionių aprašymų nekantriausiai laukdavau kiekvieno naujo šio žurnalo numerio (nė kiek neperdedu). Kodėl? Nes apie keliones A.Užkalnis sugebėjo pasakoti kitaip: įdomiai, intriguojančiai, įtraukiančiai.

Jo reportažai išsiskyrė iš skaitytų anksčiau, kurie, tiesą sakant, būdavo ganėtinai nykūs ir lėkšti.

Šiek tiek informacijos apie turistų lankomiausias vietas, truputis žinių apie vietos maistą ir papročius bei kelios šimtus kartų matytų objektų nuotraukos – taip paprastai atrodydavo lietuviškoje spaudoje užmatyti kelionių reportažai.

A.Užklanio kelionių dienoraščiai būdavo kitokie.

Jis paragindavo nepabūgti nukreipti žvilgsnio nuo labiausiai turistų fotografuojamų objektų, kad pamatytume kai ką mažiau išpopuliarinto, bet nemažiau įstabaus.

Jo reportažuose būdavo faktų apie šalis, kurių pavydėtų kiekvienas gidas.

Andrius kelionėse stengdavosi įžvelgti šiek tiek daugiau, į kiekvieną šalį pažiūrėti originaliai, nešabloniškai, atrasti ką nors neįprasto.

Kiek žinau, visi tie A.Užkalnio reportažai vėliau buvo sudėti į knygą “Kelionių istorijos“, kurią vis ketinu kada nors perskaityti, betgi skaitau lėtai, o mano dėmesio laukiančių knygų jau išsirikiavo visa eilė, tad šie planai vis nukeliami į ateitį.

 

Kodėl du čiaupai?

Du čiaupai vonioje - viena labiausiai gluminančių keistenybių Anglijoje.Kaip tik dėl kelionių reportažų nė nesuabejojau, skaityti ar ne  A.Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”.

Jau žinojau, kad rašytojas ne vienerius metus praleido Jungtinėje Karalystėje ir patyrusi, kaip gerai jis pasakoja apie kitas šalis, žinojau – knyga verta mano dėmesio ir laiko.

Kadangi, kaip jau minėjau, Anglija man iki šiol neatrasta žemė, A.Užkalnio knygą skaičiau be jokios išankstinės nuomonės ir nuostatų apie ją, tik kaip dar vieną įdomų kelionės aprašymą.

Tiesa, šįkart aprašymas buvo kiek kitoks, nes autorius kalbėjo ne apie šalį, į kurią atvyko trumpam, bet apie vietą, kurioje praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 16 metų.

Autorius, rašydamas knygą apie karalystę, kuri yra ne vienam lietuviui pažįstama iki skausmo, turėjo tikslą sugriauti mūsų pasąmonėje įsišaknijusius mitus apie Angliją ir britus.

Knygoje A.Užkalnis bandė paaiškinti, kodėl anglai elgiasi kitaip, negu mes, kodėl jų šalyje tiek daug keistenybių, į kurias tautiečiai žiūri, kaip į didžiausią nesąmonę, kaip antai – iš skirtingų čiaupų tekantis karštas ir šaltas vanduo.

 

Rusas – ne įžeidimas

Lietuviai turi savo nuomonę apie anglus: jie šalti, nedraugiški, snobai, be to, tingoki ir išvėpę: ne vienas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti be klaidų.

Mes linkę juos smerkti, o autorius ieško priežasčių, kodėl viskas taip yra.

A.Užkalnis mums pateikė atsakymus, kodėl anglų būstai taip keistai išplanuoti, kodėl prestižiškiausiose ir brangiausiai kainuojančiose mokyklose vaikai ne lepinami, bet muštruojami.

Rašytojas stengėsi atvėsinti lietuvius, pykstančius, kad neišmanėliai britai ne tik nelabai žino, kur ir kas yra Lietuva, bet nuolat painioja mus su rusais. Anot jo, nereikėtų to priimti kaip didelio įžeidimo.

Nemažai dėmesio Andrius skiria anglų žiniasklaidai ir apskritai britų požiūriui į kalbą bei jos puoselėjimą.

Natūralu, kad temai apie anglų polinkį keliauti ir jų kelionių vadovus, o taip pat tokių knygų rašytojus, A.Užkalnis paskyrė atskirą skyrių. Juk, kaip jau minėjau aukščiau, kelionės – jo aistra.

 

Kodėl viskis kvepia dūmais?

Vienas iš įdomiausių knygos skyrių man buvo apie anglų virtuvę.

Nors autorius atskleidžia, kad ši – itin blanki, o nacionaliniai patiekalai – stebėtinai nekilnūs, visgi užsimaniau paragauti angliškojo užkandžio: gruzdintos žuvies, pagardintos druska ir actu.

Meistriškai aprašytas ir anglų požiūris į velnio lašus.

A.Užkalnis ne tik paaiškina, kodėl škotiškas viskis kvepia durpių dūmais, bet ir, kodėl džinas geriamas su toniku, kur rasti tikrą anglišką aludę ir pagaliau, koks britų požiūris į vyną.

Škotiją rašytojas savo knygoje išskyrė, kaip visai kitokią šalies dalį.

Knygoje rasite paaiškinimus, kuo skiriasi škotai nuo anglų,  taip pat, kodėl Anglijos pašto skyriuose iškabinti priminimai, kad Airija – užsienio šalis.

 

Naudinga kelionėje

Žinoma, knygoje yra ir istorinių faktų, pavyzdžiui, kodėl Anglijoje tokią svarbią vietą užima geležinkeliai, kaip atrodė karalienės Elžbietos Antrosios karūnavimas (beje A.Užkalnis buvo vienas iš karalienės vaikaičio Princo Viljamo ir Keitės Midelton sutuoktuvių ceremonijos komentatorių, kai šios buvo tiesiogiai transliuojamos per Lietuvos televiziją) ir ką monarchija reiškia anglams.

Na, o dėl paskutiniojo knygos skyriaus “Slapti džiaugsmai ir palaimos versmės: kuo vertėtų pasimėgauti” rekomenduočiau šią knygą įsimesti į lagaminą kiekvienam, susiruošusiam aplankyti Angliją (juolab, kad dėl plonų viršelių šioji sveria išties nedaug).

Minėtame skyriuje rasite gerų patarimų, ką galima aplankyti, pamatyti ir išbandyti, kad grįžę iš Didžiosios Britanijos artimiesiems ir draugams galėtumei pasigirti matę daugiau, nei Big Beną, Bekingemo rūmus, Vestminsterio abatiją ar Temzę.

Autorius pateikia net 34 pasiūlymus, ką galima originalaus ir įdomaus išvysti šioje šalyje.

 

Išnašos trukdė

Knygoje išties daug nemažai įdomios informacijos ir gausybė išnašų.

Tiesą sakant, išnašų tiek, kad jos veikiau trukdydavo, negu buvo naudingos, nes blaškydavo mintis, be reikalo atitraukdavo nuo teksto.

Be to, truputį erzino moralizavimas ir paskaitėlės apie tai, kuo skiriasi emigrantas nuo imigrinato, muitinė nuo pasienio.

Atrodydavo, kad rašytojas mąsto apie savo skaitytoją, kaip apie ypatingai buką ir tie paaiškinimai dlia osobo tupyh* glumino. Nesakau, kad nėra neišmanėlių, bet abejoju, ar tokie skaitė jo knygą (ir apskritai, ar skaito knygas).

Būtent išnašas ir prasiveržiančius bereikalingus pamokslus įvardinčiau didžiausiais trūkumais.

Nepaisant to, knyga, kaip jau supratote, verta dėmesio ir rekomenduotina ne tik turistams, bet ir emigrantams, praleidusiems Anglijoje ne vienerius metus.

Iš patirties žinau, kaip sudėtinga kartais būna kitoje šalyje, kur kitos tradicijos, savitas mąstymas ir kitokia kultūra. Dėl to neretai kyla nesusipratimų ir nusivylimų.

Susigyventi su kita tauta, apsiprasti kitoje šalyje pasidaro lengviau, kai žinai, kas ir kodėl čia yra kitaip.

Kaip knygos įžangoje rašė pats A.Užkalnis:

Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas, o kartu su juo – ir šeimininko pojūtis.

——-

*Ypatingai bukiems (rus.) – padariau ir aš išnašą ta proga.

 

 

 

Pasidalinti/Pasižymėti

20 Komentarai

  1. frogsign

    aš šitos knygos taip ir neperskaičiau, gal visai ir vertėtų, aprašei gražiai. Man įdomu, kodėl dabar sugalvojai aprašinėti šitą knygą, gal emigruoti ruošiesi?

    Atsakyti
    • Giedre

      Knyga išties verta dėmesio ir sugaišto laiko. Emigruoti nesiruošiu. Tiesiog, kaip jau minėjau, žinojau, kad A.Užkalnis meistriškai aprašinėja keliones. Tie kelioniniai jo reportažai man nuoširdžiai patiko, tad, imdama šią knygą į rankas tikėjausi joje rašti kažką panašaus į tai, ką skaičiau anksčiau.

      Atsakyti
  2. grumlinas

    ei-ei-ei! Nebūk delfinė ;)
    “Apie A.Užklanį sužinojau…”

    O knyga tikrai liuks, meškeriodamas jai autografą, susipažinau su Andriumi asmeniškai ir pamačiau, kad tai tikrai geras žmogus (ką garantavo ir mano brangiausioji, kuri šiaip žmones prachekina taip neklystamai, kad man kai kada nejauku)

    Atsakyti
    • Giedre

      O kas nepatiko? Parašiau, kokį A.Užkalnį visų pirma atradau aš. Manau, kad skaitytojo santykis su rašytoju, požiūris į jį – svarbus. Tyčia parašiau, kaip jį vertina kiti, kad neprasidėtų: “Ėėėė… Čia gi tas…, negi nežinojai?”. Norėjau papasakoti, kad tai – plunksną gerai įvaldęs, knyga, nepaisant keleto minusų – puiki ir intriguojanti. O ar recenzija pavyko, čia jau jums spręsti. ;)

      Atsakyti
      • grumlinas

        siūlyčiau atidžiai p-a-r-a-i-d-ž-i-u-i perskaityti mano į kabutes paimtą tekstą… ;)
        Hint: …ir surasti dvi vietomis sukeistas raideles, dėl kurių rašytojo pavardė įgauna… ėėė… eee… ;)
        O recenzija tai tvarkoje :)

        Atsakyti
        • Giedre

          Pardon et merci beaucoup! Jau pataisiau. Tikrai nesu delfinė ir žmonių pavardžių tyčia neiškraipinėju, juolab jei apie juos rašau. Ale, po to dvi dienas trukusio rašymo, matyt, pirščiukai susipynė, o ir akys nuvargo, tad net trečiąkart skaitant nesužiūrėjau ir palikau klaidelę. :)

          Atsakyti
  3. skirtumas

    Aš tai nesuprantu, kodėl turiu laiko blogams ir kodėl neturiu laiko knygoms… Manau, kad pasikeisiu. Tada imsiu tą knygą (vis tikiuosi ją rasti knygyne kokiame). O ta proga gal ir nusipirksiu, jei pamatysiu. Tiesa, knygyne irgi retokai lankausi…

    Atsakyti
    • Giedre

      Teks keisti įpročius. Knygą, manau, tikrai įmanoma rasti knygyne, o paskaityti ją verta. Beveik tas pats, kas blogo post’as, tik ne per kompą ir plačiau. ;)

      Atsakyti
  4. Laura

    Aš esu iš tų kuriems Užkalnis patinka. Suprantu jo humorą ir trolinimus, ypač man juokinga, kai po Lietuvos ryto staipsniais komentatoriai nesupratę sarkazmo niršta ir koliojasi. Nes mėgsta jis pasiskayt už nesveiką maistą ir prieš vegetarizmą ar šiaip kokia kontraversiška tema. Gal ne visur jo požiūriui pritariu, bet negaliu nuneigt, kad man patinka kaip jis rašo ir apie ką. O svarbiausia sukelia diskusijas ir pritraukia dėmesį. Turi savitą braižą. Skaičiau visas tris jo knygas. Mano manymu šita knyga daug stipresnė už antrą. Antroji pasirodė, kaip tu sakai dar labiau dlia osobo tupyh. Jau net ne išnašos , o kai kurios vietos tekste. Tarsi pirštu baksnojama. Labiausiai patiko kelionių istorijos, kuri sudaryta iš žurnalo. Kartais vis atsiverčiu ir paskaitau kokį vieną vėl ir vėl. O pačią pirmąją turiu su Užkalnio autografu, nedrąsiai knygų mugėj paprašiau. :)

    Atsakyti
    • Giedre

      Mūsų tautiečių bėda yra ta, jog į viską žiūri per rimtai ir kiekvieną bandymą juos, kaip sakoma, “patraukti per dantį” priima it didžiausią įžeidimą.
      Laura, minėjai tris knygas. Net nuėjau į Andriaus puslapį (andrius.com) pasitikslinti, ar ką pražiopsojau, bet ten taip pat parašyta, kad išleistos tik dvi, o dar dvi teberašomos. Ar aš kažką praleidau?

      Atsakyti
      • Giedre

        Ėgi tikrai… Jau yra trys knygos. Autorius kažkodėl savo knygoms skirtą puslapį visai apleido ir nebeatnaujina.

        Atsakyti
  5. anglu lietuviu

    Knyga tikrai nebloga, daugelis lietuvaičių prieš migruodami galėtų ją paskaityti, kad poto nuvažiavus nekiltų kultūrinio šoko. Paskaityti turbūt vertėtų ir 90% jau esančių Anglijoje, kad suprasti jog šalis turi ir šį tą daugiau, nei skalbimo mašinų fabriką, kuriame jie dirba.

    Atsakyti
    • Giedre

      Pritariu. Knygą reikėtų paskaityti, kad lietuvaičiai nevažiuotų į Angliją kaip akli kačiukai, o žinotų, kas, kaip ir kodėl ten vyksta.

      Atsakyti
  6. Klaudijus

    “Nesakau, kad nėra neišmanėlių, bet abejoju, ar tokie skaitė jo knygą (ir apskritai, ar skaito knygas).”
    Giedre, tu fantastiška!:)) Paprastai, bet ne prastai apžvelgta knyga ir jei iš pradžių maniau kad bus pseudoemocinės liaupsės, tai buvo gana profesionalu:) aš iš tų, kurie Užkalniui abejingi, nors reikia pripažinti, kad išprusęs ir įžvalgus žmogus. O jo knygą apie UK, nors jie man taip pat iki skausmo pažįstami, reikės būtinai perskaityti. Dėklui už apžvalgą:)

    Atsakyti
    • Giedre

      Džiugu, kad patiko recenzija. Aš savo skonio stengiuosi neprimesti, bet smagu, jeigu žmones apžvalga užkabina. :)

      Atsakyti
      • Klaudijus

        kai prieš beveik 8 metus ruošiausi į UK, taip pat varčiau vieną knygelę apie Angliją. Parašytą, spėju, ne Užkalnio stiliumi (gal ir ne apimtimi, nežinau kiek U.A. puslapių prirašė), bet verta dėmesio. Išleista dar prieš Lietuvai tampant ES šalimi, kai dar buvo apribojimų įvažiavimui. 2003/2004 m. leidimo turėtų būti, paieškok;)

        Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?