Giedrės blogas

Apie lenkų kalbos staigmenas ir mažąjį Lenkijos brangakmenį

Cześć! Šią savaitę gyvenu Lenkija ir net išmokau ne vieną žodį lenkiškai. Nusprendžiau šiek tiek susipažinti su lenkų kalba, nes, kaip pastebėjau, pastaruoju metu mano keliai vis nuveda į šią šalį.

Prieš maždaug du mėnesius lankiausi pietryčių Lenkijoje, kur turėjau progos ne tik šiek tiek labiau susipažinti su šios šalies pramone, bet ir pamatyti turbūt vieną gražiausių Lenkijos miestelių – Sandomierą.  Dabar manęs laukia komandiruotė į Varšuvą – miestą, kurį iki šiol matydavau tik pro automobilio langą, važiuodama pro šalį.

Nuostabiausia yra tai, kad ir pati po kelionės į pietryčių Lenkiją labai norėjau dar kartą apsilankyti šioje šalyje ir apžiūrėti bent jau šiaurinę jos dalį. Ir štai – mano noras bus išpildytas su kaupu.

Kadangi manau, jog ši kelionė po Lenkiją toli gražu nebus paskutinė, pamaniau, kad pravartu išmokti vieną-kitą žodį ar frazę lenkiškai.

Vos pradėjus mokytis lenkų kalbos, sužinojau įdomių dalykų, kurie įdomiai atskleidė lenkų santykį su kaimynais ir giminiškomis tautomis. Pavyzdžiui, nustebau, kad žodis niedziela lenkiškai reiškia ne savaitę, kaip rusų kalboje, bet sekmadienį. Visada maniau, kad rusų pirmadienis – понедельник (kaip, beje, ir lenkų poniedziałek) pažodžiui išvertus į lietuvių laiką reikštų maždaug „dieną, einančią po savaitės“. Bet dabar galvoju, o gal jo reikšmė – „diena, einanti po sekmadienio“?

Ne mažiau nustebino ir mėnesių pavadinimai. Dalis jų lenkų kalboje yra pasiskolinti iš lotynų kalbos, pvz., kovas yra marzec, gegužė – maj. Bet štai kita dalis yra archajiški, gal išlikę iš pagoniškų laikų, pavyzdžiui, liepa – lipec, lapkritis – listopad (reikšmės visiškai atitinka lietuviškąsias). Man labai patiko balandžio pavadinimas – kwiecień, kas reikštų žydintį mėnesį (beje, lietuvių kalboje alternatyvus balandžio pavadinimas irgi yra Žiedų mėnuo). O štai vienas iš juokingesnių yra lenkiškas birželio vardas – czerwiec, kilęs nuo žodžio czerw – kirmėlė. Kirmėlių mėnesiu birželį vadindavo ir lietuviai.

Galima būtų ilgai nagrinėti žodžių reikšmes ir padaryti vieną už kitą įdomesnes išvadas. Bet tebūnie tai – kalbininkų darbas. Verčiau paskaitykite mano pasakojimą apie Sandomierą, publikuotą žurnale „Šeimai“:

—-

 

Pirmąkart išvydusi Krokuvą pamaniau, kad tai turbūt gražiausias miestas visoje Lenkijoje. Tada dar nieko nežinojau apie Sandomierą – mažą jaukų miestelį pietryčių Lenkijoje, savo architektūros ir gamtos nuostabumu bei istorine svarba nė kiek nenusileidžiantį Krokuvai. Abu šiuos miestus skiria vos kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Tačiau galbūt dėl istorinių priežasčių, o gal ir todėl, kad Krokuva yra labiau pakeliui važiuojant pro Lenkiją į Vakarų Europą, apie Sandomierą žinome gerokai mažiau. O be reikalo!

Pirmoji staigmena – upės keltas

Upės kelte telpa vos dvi mašinos.

Upės kelte telpa vos dvi mašinos.

Į Sandomierą iš Vilniaus keliavome trumpesniu keliu, vedančiu palei rytinę Lenkijos sieną. Kilometrų ir laiko šiek tiek sutaupėme, o štai nervų, siaurame kelyje lenkiant krovinius automobilius, – vargu.

Tad grįžti nutarėme pro Varšuvą – kelias gal kiek ir ilgesnis, bet kai kurie jo ruožai išsiplėsdavo į patogią automagistralę, kuria lėkti greičiau ir saugiau.

Visai netoli Sandomiero navigacija pranešė: „Artėjame prie įvažiavimo į keltą“. Pamaniau, kad kelionės nuovargis padarė savo ir pradėjau girdėti pranešimus ne taip. Tačiau prietaisas pakartojo tą patį. Čia sukluso ir bendrakeleivis.

„Kažkokia kvailystė“, – nusprendėme, kol neprivažiavome upės, per kurią, pasirodo, nebuvo tilto, kėlė tik keltas. Jis buvo panašus į marių keltus, plukdančius į Neringą, bet gerokai mažesnis, vienu metu galintis perkelti vos po du automobilius.

Mums pasisekė. Spėjome į vieną paskutiniųjų tąvakar kelto reisų, antraip būtų tekę daryti vingį. Ši netikėta atrakcija gerokai praskaidrino šiaip jau prailgusią kelionę.

Auksu žibanti katedra

Sandomiero pilis vakare.

Sandomiero pilis vakare.

Sandomierą pasiekėme jau temstant. Vos įvažiavus į miestą mus pasitiko balta ant X amžiaus tvirtovės liekanų stovinti Sandomiero pilis. Ant kalvos rymanti pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, o po poros šimtmečių perdaryta į renesanso stiliaus valdovų rezidenciją.

Dabar ji daug mažesnė, negu anksčiau – išliko tik vakarinis (vienintelis iš keturių) pilies sparnas. XIX amžiuje čia veikė kalėjimas, o dabar – muziejus.

Priešais pilį, kitoje gatvės pusėje, stovi gotikinė Sandomiero katedra.

„Nors daug kas giria Krokuvos katedrą, man ši katedra yra gražiausia visoje Lenkijoje. Būtinai ją aplankykite. Jus priblokš katedros vidus“, – pažadėjo vienas Sandomiero gyventojas, paklaustas, ką gražiausio galima pamatyti jo mieste.

Gražuolė katedra. Viduje nefotografavau - prasidėjo pamaldos, tad nedrįsau trukdyti.

Gražuolė katedra. Viduje nefotografavau – prasidėjo pamaldos, tad nedrįsau trukdyti.

Jis buvo teisus.Vos įėjus į katedros vidų pribloškė jos prabanga – gausiai auksu dekoruotas interjeras, daugybė nuostabių paveikslų.

Šią šventovę XIV amžiuje vietoje per lietuvių išpuolį nugriautos čia buvusios bažnyčios, pastatė Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis. Iš pradžių tai buvo kolegijos bažnyčia, kuri katedros titulą įgijo tik XIX amžiaus pirmoje pusėje, įkūrus Sandomiero vyskupiją. Dar po beveik pusantro šimto metų ji tapo ir katedra bazilika.

Žydus šmeižiantys paveikslai

Katedroje yra šešiolikos paveikslų, kuriuos XVIII amžiaus pradžioje nutapė Šarlis de Prevo (Charles de Prevot), rinkinys. Dvylika paveikslų vaizduoja kalendoriaus ciklą, likę keturi – Sandomiero istorijos realijas.

Sandomiero senamiesčio gatvelės šviestuvas.

Sandomiero senamiesčio gatvelės šviestuvas.

Vienas paveikslas yra itin įžymus ne tiek dėl savo meninės vertės, kiek dėl politiškai nekorektiško, antisemitinio turinio. Paveiksle pavaizduotos, kaip teigiama, „ritualinės žmogžudystės, kuomet žydai Sandomiere žudydavo krikščionių vaikus“. Virš paveikslo kabo toks lotyniškas paaiškinimas:„Filius apothecary ab infidelibus judaeis sandomiriensibus occisus“ („Vaistininko sūnus, netikinčių žydų nužudytas“).

Sandomiere yra ir daugiau antisemitinių paveikslų. Pavyzdžiui, XVI amžiuje pastatytoje Šv. Pauliaus bažnyčioje yra piešinys, vaizduojantis Ježio Krasovskio (Jerzy Krassowski), kuris tariamai buvo pasmaugtas žydų, nukankinimą.

Šie piešiniai sulaukė nemažų diskusijų. Lenkijos krikščionių ir žydų taryba pasiūlė prie jų pakabinti lenteles su paaiškinimais, kad tai – šmeižiantys žydus mitai. Tačiau pasiūlymas nebuvo priimtinas ir abiejose katalikų šventovėse vis dar tebekabo šie piešiniai be jokių paaiškinimų. Jeigu smalsu, lankydamiesi Sandomiere galite juos pamatyti.

Apskritai žydai Sandomiero, kaip ir kitų miestų gyvenime, suvaidino nemažą vaidmenį. Iki holokausto Sandomiero žydų bendruomenė buvo viena didžiausių ir svarbiausių visoje Mažojoje Lenkijoje. Apie tai, kad čia gyventa žydų, liudija ne tik tai, kad viena senamiesčio gatvių pavadinta Žydų gatve, bet ir joje tebestovintis baroko stiliaus sinagogos pastatas, dabar naudojamas kaip valstybės archyvas.

Vartai į miestą

Opatovo vartai - vieninteliai išlikę miesto vartai su originaliu grotų nuleidimo mechanizmu.

Opatovo vartai – vieninteliai išlikę miesto vartai su originaliu grotų nuleidimo mechanizmu.

Lygiagrečiai Žydų gatvei vingiuoja ir Opatovo gatvė, atsiremianti į Opatovo vartus (lenk. Brama Opatowska). Tai – vieni geriausiai išsilaikiusių Lenkijos miestų vartų, tapę vienu iš šio jaukaus miestelio simbolių.

Kažkada Sandomierą juosė gynybinė sieną, o į miestą vedė keturi vartai, orientuoti į skirtingus miestus: Opatovą, Zavichostą, Liubliną ir Krokuvą. Buvo ir dveji mažesni varteliai, kurių vieneri – Dominikonų vartai, dar vadinti „Adatos skylute“, išliko iki mūsų dienų.

Iš didžiųjų vartų išliko tik Opatovo, kurie vėliau buvo karūnuoti baltu renesansiniu atiku. Ant vartų įrengta terasa, iš kurios galima pasigrožėti miestu. Šiauriniame vartų fasade galima pamatyti ir originalų mechanizmą čia buvusioms grotoms nuleisti.

Dėmesio verti pastatai

Už vartų esantis Sandomiero senamiestis nėra didelis. Jį galima gana greitai apeiti pėsčiomis, bet skubėti neverta. Juk čia yra daug dėmesio vertų objektų – kone kiekvienas senamiesčio pastatas stebina ne tik architektūra, bet ir savo istorija.

Kiekvienas Turgaus aikštės namas yra su ypatinga istorija.

Kiekvienas Turgaus aikštės namas yra su ypatinga istorija.

Dalis namų, stovinčių aplink centrinę Turgaus aikštę, išlaikė originalų XVI-XIX amžiaus (priklausomai nuo to, kada jie buvo pastatyti) išplanavimą, autentiškas medines lubas. Viename jų galima rasti net 1600 metais nutapytą paveikslą.

O štai Turgaus aikštės centrą puošianti miesto rotušė, laikoma viena gražiausių renesanso laikų rotušių visoje Lenkijoje. XIV amžiuje pastatyta rotušė iš pradžių buvo kvadrato formos su aštuonkampiu bokštu. XVI amžiuje ji buvo ištęsta, pristačius atiką, o XVII amžiuje buvo perstatytas ir bokštas. Dabar jis yra keturkampis.

Seniausios mokykla ir bažnyčia

Sandomiero rotušės fragmentas.

Sandomiero rotušės fragmentas.

Sandomiere yra ir viena seniausių vis dar veikiančių mokyklų Lenkijoje. Tai – Collegium Gostomianum. Ši rensansnio stiliaus kolegija buvo pastatyta 1604-1615 metais ir skirta jėzuitams. Iki šių dienų šešių aukštų kolegija išlaikė savo pirminę architektūrinę formą, patalpų išdėstymą, šildymo sistemą, skliautų dekoracijos ir originalius elipsės formos laiptus – pirmuosius tokios konstrukcijos laiptus Lenkijoje.

Dar viena miesto įžymybė – XIII amžiuje įkurta Šv. Jokūbo bažnyčia. Ji – viena seniausių Lenkijoje, ar net visoje Europoje plytinių bažnyčių, kuri netiesiogiai atkartoja romaninį ir gotikinį stilių. Ypač gražios romaninės šios bažnyčios fasado dekoracijos bei 1910-1918 metais sukurti langų vitražai.

Prie šios bažnyčios yra ir vienas seniausių Lenkijoje dominikonų vienuolynų (senesniu gali pasigirti tik Krokuva). Nenustebkite, jei pamatysite Lenkijos dominikonų vienuolius, savo abitus susijuosusius raudonomis virvėmis. Šios virvės liudija apie kruviną įvykį, kai minėtame Sandomiero dominikonų vienuolyne per 1260 m. Mongolų invaziją buvo nužudytas bažnyčios kunigas – Palaimintasis Sadokas ir 48 vienuoliai.

Po žeme – ir mamuto kaulai

Pietryčių Lenkija garsėja čia randamu ypatinguoju juostiniu titnagu, kurį galima apžiūrėti Sandomiero požemiuose.

Pietryčių Lenkija garsėja čia randamu ypatinguoju juostiniu titnagu, kurį galima apžiūrėti Sandomiero požemiuose.

Jeigu lankydamiesi Sandomiere turėsite laiko, apžiūrėkite miestą ne tik iš viršaus, bet ir po žeme. Svarbiausia, nepamirškite megztinio. Net ir vasarą apačioje šaltoka. Priklausomai nuo gylio, kurį pasieksite (kai kur jis yra net 12 metrų!), temperatūra požemiuose tėra vos 12-16 laipsnių.

Nuo XX amžiaus 8 dešimtmečio požemiai buvo atverti turistams. Dabar čia yra 470 m ilgio turistinė trasa. Ja klaidžiojant galima ne tik pasigrožėti piešiniais ant sienų, iliustruojančiais miesto legendas ir istorinius įvykius, apžiūrėti keliaaukščius rūsius ir apie paprastų lenkų buitį bei didikų namų prabangą liudijančius daiktus, bet ir išvysti mamuto skeleto liekaną.

Ne didesnis už Ukmergę

Šios skulptūros žiedo akutė pagaminta iš lenkų pasididžiavimo - juostinio titnago.

Šios skulptūros žiedo akutė pagaminta iš lenkų pasididžiavimo – juostinio titnago.

Apie Sandomierą sunku pasakoti be epitetų „gražiausias“, „įdomiausias“, „seniausias“. Vaizdingoje vietoje, Vyslos ir Sano upių santakoje ant kalvų įkurtas miestas išties ypatingas. Juk tai – vienas seniausių ir istoriškai svarbiausių Lenkijos miestų, XV amžiuje netgi buvęs vienu didžiausių šalyje. Jo išplanavimas nuo pat XIV amžiaus liko beveik nepakitęs iki mūsų dienų.

Nors XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kuriant Lenkijos pramoninį regioną norėta Sandomierą paversti dideliu moderniu miestu, turinčiu mažiausiai 120 tūkst gyventojų, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Gal ir gerai, kad čia nepradėta vystyti pramonė. Veikiausiai kaip tik tai ir padėjo išlaikyti istorinė šio miesto veidą.

Šiuo metu Sandomiere gyvena vos per 25,7 tūkst. žmonių, daugmaž tiek pat, kiek ir Ukmergėje. Nepaisant mažumo, tai miestas, kurį aplankę nenusivilsite.

 

3 Komentarai

    • Giedre

      Aplankiau ir voveraitę ant delno paturėjau, tik kai bandžiau fotkinti, spruko – kadre tik uodega matyti. 🙂 O Varšuva įspūdingas miestas. Tikrai nesitikėjau ir labai džiaugiuosi, kad ten apsilankiau. Būtinai įdėsiu apie tai įrašą. 🙂

      Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?