Giedrės blogas

Apie škotus Kėdainiuose, Liaudą ir ypatingą Biržų pilies eksponatą

Papasakoti apie šią kelionę ketinau jau senokai, nešiojausi pasakojimą apie ją galvoje, bet vis kas nors sutrukdydavo: tai pristigdavo laiko, tai užgriūdavo neplanuoti darbai, tai į eilę užlįsdavo kiti tekstai.

Taip jau turbūt yra, kad kai kurie tekstai gimsta ne tada, kada tu to nori, o tada, kada tam ateina laikas. Taip nutiko ir šįsyk.

O viskas prasidėjo gegužę, kuomet bičiulė Delija (turbūt pats linksmiausias ir labiausiai vietoje nenustygstantis žmogus, kurį pažįstu) pasiūlė kartu leistis į kelionių agentūros „Litauara“ organizuojamą vienos dienos trukmės kelionę į Kėdainius ir Biržus ieškoti škotų palikimo, o kartu sužinoti daugiau apie evangeliukus reformatus, kurių, pasirodo, ne taip ir mažai gyvena Lietuvoje.

Kėdainiai ir škotai? Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai gali būti kaip nors susiję. Ir kadangi niekada nebuvau buvusi Kėdainiuose, tik girdėjau, kad šis miestas turi labai gražų senamiestį, o taip pat negalėjau prisiminti, ar kada buvau Biržuose, nors turiu iš ten kilusių draugų, nusprendžiau – kodėl gi ne? Važiuojam!

 

Lenkų piligrimystės vieta

Kėdainių rinkos aikštė. D.Milašiūtės nuotr.

Iš Vilniaus autobusiuku pajudėjome šeštadienį, 8 valandą ryto. Į tą pačią kelionę važiavo labai įvairi publika. Beje, visi gana apsiskaitę.

Viena pakeleivė, pavyzdžiui, aistringai domisi Škotija. Ji apie šį regioną žinojo tiek daug, kiek turbūt net ne visi škotai žino. Ji nė nemirktelėjusi išvardijo įvairius Škotijos istorijos niuansus, karus ir škotų papročius. Man beliko tik žavėtis.

Kelionė iki Kėdainių visiškai neprailgo, nes jai vadovavo savo srities žinovas Vytauto Didžiojo universiteto istorijos katedros docentas, dr. Rūstis Kamuntavičius, beje, ir asmeniškai kažkiek susijęs su Kėdainiais.

Pakeliui jis mums papasakojo apie Liaudą. Apie šį Lietuvos regioną, į kurį patenka ir Kėdainiai, dauguma lietuvių vargu ar yra girdėję, o štai lenkams jis puikiai pažįstamas. Į jį jie traukia lyg piligrimai, nes Liauda, yra gana plačiai apdainuota lenkų literatūroje. Iš šio regiono kilo nemažai žinomų lenkų tautybės žmonių. Vienas pačių žinomiausių, be abejo, yra Nobelio premijos laureatas, rašytojas Česlovas Milošas, kuris taip pat yra aprašęs Liaudą.

Taigi, kelionės gidu tapęs istorikas atskleidė nemažai įdomių, neretai ir juokingų istorijų, susijusių su vietos lenkais, o kartu plačiau papasakojo apie pačią Liaudą.

 

Ar jūsų pavardė škotiška?

Škotiško namo sienų ornamentai. D.Milašiūtės nuotr.

O taip pat dar nepasiekus Kėdainių iš R.Kamuntavičiaus sužinojome apie škotus Kėdainiuose. Pasirodo, viena iš škotus į Kėdainius priviliojusių priežasčių, pasirodo, buvo religija.

Škotai buvo evangelikai reformatai, kaip ir Kėdainių didikai Radvilos. Pastarieji norėjo įtvirtinti šalyje savo tikėjimą, tad škotai tam tikslui labai pravertė. O ir patiems dėl tikėjimo persekiotiems škotams buvo naudinga atvykti į Kėdainius, kur drąsiai galėjo išpažinti savo tikėjimą ir kartu plėtoti verslus.

Škotiško namo langas. D.Milašiūtės nuotr.

Dar ir dabar Kėdainiuose yra išlikusių savitos architektūros ir išplanavimo škotiškos architektūros pastatų su specifiniu išplanavimu, freskomis dekoruotomis sienomis ir išskirtiniais skliautais. Jie pastatyti iš plytų, mūro ir tinko. Toks derinys lėmė tai, kad pastatų viduje žiemą būna šilta, o vasarą tvanku.

Jau nuvykus kai kuriuos škotų statytus pastatus turėjome progos apžiūrėti gyvai ir taip geriau suprasti, kaip ši tautinė mažuma gyveno Kėdainiuose. Šiuos pastatus aprodė didžiausias škotų palikimo Kėdainiuose tyrinėtojas, Kėdainių krašto muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius, parašę apie tai ir knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“.

Beje, kaip pasakojo dr. R.Kamuntavičius, Lietuvoje gyvena nemažai žmonių, turinčių sulietuvintas škotiškas pavardes. Pvz., jeigu jūsų pavardė Rusilas, Dromantas ar Ramza, tikėtina, kad jūsų protėviai buvę škotai, tik ilgainiui pavardės buvo sulietuvintos.

Mes netgi pietavome specialiai pagal kelionės temą parinktame restorane „Grėjaus name“. Namas, kuriame įsikūręs restoranas, priklausė Kėdainių magistrato vaito teismo nariui, suolininkui škotui Jokūbui Grėjui.

Dėl to anksčiau, kiek girdėjome, čia buvo gaminami škotiškos virtuvės patiekalai, bet, kadangi jie didelio kėdainiečių dėmesio, deja, nesulaukė, tokių atsisakyta ir pereita prie labiau tradicinių. O gaila, nes maistas pasirodė blankokas. Ypač prie patiekalų pritrūko daržovių garnyro.

 

Puošnumas slypi detalėse

Evangelikų reformatų bažnyčių grožis slypi detalėse. D.Milašiūtės nuotr.

A.Juknevičius nuvedė ir į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią. Jos interjeras, palyginti su katalikų šventovėmis, iš pažiūros – kuklus, tačiau grožis slypi smulkiose detalėse, pavyzdžiui, sudėtinguose drožiniuose.

Šios bažnyčios rūsyje ilsisi Kėdainius valdę Radvilos ir dar vaikystėje mirę jų palikuoniai, o įspūdingus ir puošnius sarkofagus galima apžiūrėti gyvai.

Ornamentai ant sarkofagų nupiešti ne atsitiktinai.

Kiekvienas vaizdinys, kaip sakė dr. R.Kamuntavičius, yra simbolis. Žinantys šių simbolių reikšmę gali perskaityti jais užkoduotą pasakojimą.

Vaikščiodamos po Kėdainius ir klausydamos vienas už kitą labiau intriguojančių pasakojimų apie šio gražaus miesto istoriją mes su Delija ūmai pajutome, kad mums žūtbūt reikia išgerti kavos ir tas noras mus atvedė į „LAFFA Coffee“ kavinę, kurią netrukome praminti „Kėdainių lape“. Bet tai – jau atskiro teksto reikalaujanti tema.

 

Ypatingas Biržų pilies eksponatas

Biržų pilies eksponatai. G.Balčiūtės nuotr.

Palikę Kėdainius pajudėjome į Biržus, kur mūsų laukė ekskursija po renesansinę Biržų pilį, vėlgi priklausiusią Radviloms. Čia daug įdomių eksponatų, atspindinčių miesto raidos istoriją.

Man asmeniškai ypač įdomios buvo XIX-XX amžių ekspozicijos. Joje – atspindėta nemažai ano laikmečio aktualijų, kurios svarbios ir šiandien. Pavyzdžiui, ano meto laikraščiai mirgėjo tekstais apie alkoholio draudimą. O kur dar to meto mados, indai ir muzikos instrumentai. Galėčiau valandų valandas visa tai tyrinėti

Beje (to nežinojo net muziejaus gidė) Biržų pilyje kabo vienas iš nedaugelio Lietuvoje, o ne Italijoje austų gobelenų. Žinoma, ne toks įspūdingas, kaip Valdovų rūmų sienas puošiantys itališkieji, bet ypatingas, nes – lietuviškas.

Biržuose apžiūrėjome ir netoli pilies esančią raudonų plytų Biržų evangelikų reformatų bažnyčią, kur mus pasitiko jos klebonas, Rimas Mikalauskas, papasakojęs apie konfesijų skirtumus.

Taigi, jeigu nerandate priežasties nuvykti į Kėdainius ar Biržus, arba jeigu tiesiog norite turiningai praleisti vieną dieną ir sužinoti ką nors naujo (čia papasakojau toli gražu ne viską!), leiskitės į minėtąją „Litauros“ kelionę.

Ši agentūra siūlo ir daugiau panašių netolimų kelionių ir ekskursijų, kurios įdomios tuo, kad jas veda savo srities profesionalai, galintys papasakoti daugiau, nei eilinis gido pažymėjimą turintis žmogus.

Share

2 Komentarai

Ką manote apie šį įrašą ?