Giedrės blogas

Apie V. van Goghą ir tai, ką mato žmogus, žvelgiantis į save

0

Iš pradžių buvo Van Goghas. Po to – trys parodos Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Ir visa tai – vos per dvi dienas, kurias planavau praleisti kiek kitaip.

Niekada nemėgau laisvadienių ir atostogų žiemą. Tai man atrodė netinkamas metas poilsiui – juk šalta, nyku, nėra ką veikti. Bet šiemet pasielgiau kitaip. Baigiantis metams turėjau dvi atostogų savaites – tai buvo vienos iš pačių geriausių atostogų, kurių metu pailsėjau kaip niekada puikiai.

Dabar vėl pasiėmiau du laisvadienius, nusprendusi juos prijungti prie Vasario 16-osios šventės ir taip turėti net tris nedarbo dienas. Vieną iš jų įsivaizdavau save mirkstančia vandenyje, kuriame nors vandens pramogų parke ir trumpam pamirštančią visus parašytus ar neparašytus tekstus. Kitą galbūt tvarkant namus, na, o trečią švenčiant Valstybės atkūrimo dieną.

Į vandens parką taip ir nenuėjome. Ir dulkių nenuvaliau – rankos niekaip nesitiesė šluostės link, o vasario mėnesį staiga išlindusi pavasariška saulė ir nuostabiai sušilęs oras viliote viliojo išeiti iš namų.

Akimirka iš V. van Gogho pardos.

Akimirka iš V. van Gogho pardos.

Taip išėjome švęsti švento Valentino. Ėjome be aiškaus plano, ką veiksime, kol prisiminiau, kad „Panoramoje“ vyksta Vincento van Gogho paroda, tad bevaikščiojant paupiu pasiekėme ją.

Ne, tai nebuvo paroda, kurioje galėjai tikėtis išvysti V. van Gogho paveikslų originalus. Šioje parodoje multimedijos priemonėmis buvo atkurti šio dailininko paveikslai, kurie pamažu tarsi atgijo: beregint imdavo kristi nupiešti lietaus lašai ir kapsėti į virtualias balas ant grindų, suktis žvaigždynai, o nuaidėjus lemtingam šūviui, kurį ligų ir sudėtingo gyvenimo iškamuotas dailininkas vieną vasaros dieną paleido į save, suklegėjo ir į viršų pakilo jo prieš pat savižudybę nutapytame kviečių lauke atgijusios varnos.

Tokia yra ta multimedijų galia, kad viską, ką stebėtojas turėtų įsivaizduoti, jos perteikia pakankamai realistiškai ir įtaigiai. Įspūdį dar labiau sustiprino puikiai prie parodos priderintas garso takelis ir paties V. van Gogho minčių citatos.

Jeigu klausiate, ar verta į šią parodą eiti, patariu nedvejoti: joje ir po jos tikrai bus apie ką pamąstyti ir galbūt daugeliui tai įžiebs norą su V. van Goghu ir jo darbais susipažinti dar labiau.

Įdomus dalykas – dauguma apsilankiusiųjų parodoje buvo porelės. Mes, beje, ne išimtis.

Sekančią dieną vėl nepavyko įgyvendinti nė vieno iš planų: dulkės ir toliau tūnojo nevalytos, apsilankymas vandens parke vėl nusikėlė kada nors į ateitį, nes saulė vėl visu galingumu švietė nuo pat ryto – net katė pasiprašė išleidžiama į balkoną, savo vasaros rezidenciją.

Šįkart bevaikščiodami ir kalbėdamiesi apie šį bei tą užklydome į ŠMC. Kaip tik buvo trečiadienis – diena, kuomet po 17 valandos čia galima lankyti parodas nemokamai.

M.Lobodos parodos akimirka.

Ši nuotrauka buvo M.Lobodos parodą reklamavusioje afišoje.

Mane jau kelias savaites viliojo pamatyti Marios Lobodos parodą. Ta auksinė kaukė parodos afišoje atrodė tarsi eksponatas iš Senojo muziejaus Berlyne, po kurį galima vaikščioti, kad ir visą dieną. Muziejų sala, mano nuomone, yra tai, ką tiesiog privalu aplankyti Vokietijos sostinėje.

Bet grįžkime į Vilnių, į ŠMC vykstančią M. Lobodos parodą, kurioje galima išvysti ir milžiniškus hipotetinius rekonstruotus vartus, ir didžiulį vainiką, kurio rėmo šešėlis ant sienos atrodo it kryžius, ir kolosalų rašomąjį stalą.

Visa tai išties įspūdinga, kaip ir Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“, kurioje pavaizduoti ISIS įvykdytų egzekucijų fotografijų spalvas perteikiantys stačiakampiai. Žinote, ką man labiausiai jie priminė? Dažų spalvų paletes statybinių medžiagų parduotuvėse.

Didžiausią įspūdį Šiuolaikinio meno centre man paliko Patricijos Jurkšaitytės sukurti 12 moterų portretų (paroda „Nacionalinė portretų galerija“). Jie buvo kurti, modeliams žiūrint ne į dailininkę, bet į pačias save veidrodyje. Na, žinote tuos dvipusius veidrodžius, neretai naudojamus policijos komisariatuose ar rodomus filmuose?  Sėdintieji vienoje tokio veidrodžio pusėje, gerai apšviestoje patalpoje, mato tik savo veidrodinį atspindį, o esantys už veidrodžio tarsi per skaidrų stiklą mato tai, kas vyksta kitapus. Tai va, kaip tik toks veidrodis buvo panaudotas kuriant portretus.

Intymieji P.Jurkšaitytės portretai.

Intymieji P.Jurkšaitytės portretai.

Žinant, kad modeliai, tiesą sakant, žvelgė į savo pačių, o ne į dailininkės atvaizdą, supranti, kad paveiksluose tos dvylika moterų nupieštos būtent taip, kaip jos tuo metu regėjo pačios save. Dėl to nutapytieji portretai atrodo be galo intymūs.

Tad vėlgi, jeigu klausiate ar verta šiuo metu apsilankyti ŠMC, atsakau jums, kad taip. Nueikite, geriausiai dviese, kad galėtumėte praktiškai išbandyti, ką reiškia sėdėti prieš dvipusį veidrodį, suprasti, kuo ypatingas yra į save patį, o ne į kitą žvelgiančio žmogaus žvilgsnis, o po to turėtumėte su kuo visa tai aptarti prie puodelio šiltos arbatos ar kavos.

Na, o man liko dar trečia laisva diena. Ar ji vyks pagal planą? Ir jei taip, tai pagal kieno? Tai sužinosiu jau netrukus.

Ką manote apie šį įrašą ?