Atsargiai – dviratininkai!

Visada žavėjausi žmonėmis, minančiais dviračius. Dviratė transporto priemonė puikiai tinka ir susisiekti, ir praleisti laisvalaikį, ir pasportuoti. Bet dabar dviratininkai (ne visi, žinoma) stebina savo įžūlumu. 

Ne visi žmonės, pasirinkę ekologiškas transporto priemones, yra draugiški aplinkai.

Anksčiau dviratininkai (tarp jų – ir aš) pykdavo ant pėsčiųjų, kurie, užuot ėję savo kelio puse, lipdavo ant dviračiams skirtos juostos. Nežinau, kodėl taip elgdavosi: gal nebuvo pripratę prie to, kad ne visas šaligatvis gali priklausyti pėstiesiems, o gal dviračiams skirtas ruožas atrodydavo patraukliau, pavyzdžiui, kai kur, skirtingai, nei pėstiesiems skirta dalis, jis išklotas raudonomis plytelėmis, arba lygiau išasfaltuotas…

Kaip bebūtų, dabar, kiek pastebėjau, vis mažiau pėsčiųjų eina pasivaikščioti dviračių taku. Na, pasitaiko vienas, kitas, kuris ne tik drąsiai žygiuoja dviračių juostos viduriu, bet ir stabteli joje pasišnekėti su draugu. Laimė, tokių mažėja.

Dabar keistai pradėjo elgtis dviratininkai. Tarytum keršydami pėstiesiems už tai, kad šie anksčiau vaikščiodavo dviračiams skirta dalimi, dabar jau dviratininkai renkasi eismą ne dviračių taku, o greta jo. Maža to, dar ir įsigudrina kone įvažiuoti į pėsčiuosius.

Šiandien Vilniuje ėjome apie dvidešimt minučių paupiu nuo Šilo tilto iki centro.

Per tokį nedidelį laiko tarpą suskaičiavau penkis dviratininkus, sukėlusius pavojų aplinkiniams. Jie važiavo taip, kad pėstieji išliko sveiki tik todėl, kad laiku metėsi į šoną.

Baisiausia buvo žiūrėti, kai vienas dviratininkas vos neužvažiavo ant priešais einančio šuns. Vargšas gyvūnas net susigūžė, kai dviratininkas tik jam prieš pat nosį sustabdė savo transporto priemonę. Laimė, šuns šeimininkai buvo neisteriški ir dviratininko neišvadino įvairiais tokiu atveju derančiais epitetais. O gal dviratininko neišplūdo tik todėl, kad neteko amo – šuo buvo vidutinio dydžio. Tokio nepastebėti dienos metu sunkoka.

Gal kai kuriems dviratininkams ir pasitaiko netyčia įvairuoti į pėsčiuosius. Bet nemaža dalis jų veikiausiai taip siautėja sąmoningai, laikydami save pranašesniais už kitus, nes tie kiti, matai, nėra ratuoti.

Jeigu žmogus į kitą vos neįvažiuoja netyčia, tuomet jis mandagiai to kito atsiprašo. O jeigu nuvažiuoja tolyn užrietęs nosį ir suraukęs veidą, nė nekriuktelėjęs kažko panašaus į “atleiskite”, vadinasi, tyčia bandė kitiems pakenkti.

Panašu, kad “kelių ereliai” niekur nedingo. Jie tiesiog dabar renkasi ekologiškesnes transporto priemones, ant kurių sėdėdami jaučiasi nebaudžiami. Nes juk iš dviratininko teisių važiuoti neatimsi.

Žinoma, ne visi dviratininkai yra įžūlūs ir pavojingi sau bei aplinkiniams.

Dalis jų yra tikrai mandagūs – jei leidi pravažiuoti, atsisuka ir padėkoja. Tokie verti pagarbos, o tiems, kurie negerbia kitų, norisi tik pareikšti nuoširdžią užuojautą dėl to, kad yra visiškai nepritaikyti gyventi visuomenėje.