Giedrės blogas

Atvirai apie draudimus, alų ir juoduosius serbentus

Ironiška, tačiau pirmasis mano tekstas apie alų šiame bloge atsiranda tada, kuomet seimūnų valia įsigaliojo didesni alkoholio akcizai ir todėl padidėjo svaigiųjų gėrimų kainos.

Ne draudimais pavyks išblaivinti tautą. pixabay.com nuotr.

Apie sprendimo didinti alkoholio kainas absurdiškumą, manau neverta daug plėstis. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek tradicinėje žiniasklaidoje ir visur kitur diskutuota jau nekart.

Lietuvoje ne kartą buvo bandyta visaip riboti alkoholio vartojimą bei naminio alkoholio gamybą ir anksčiau. Apie tokių draudimų pasekmes galima sužinoti, kad ir paskaičius istoriko knygą „Per barzdą varvėjo. Svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje“, kurioje išsamiai išnagrinėta alkoholinių gėrimų Lietuvoje istorija, aprašyti su svaigiųjų gėrimų vartojimu susiję papročiai ir netgi bandyta atsakyti į klausimą – koks yra mūsų nacionalinis alkoholinis gėrimas: alus, midus, o gal – degtinė? Tikrai rekomenduoju paskaityti. Bus įdomu.

Kad bandymai drausti ar kitaip riboti pirkti alkoholį nėra labai veiksmingi, rodo ir praktika.

Štai, pavyzdžiui, šį sausį, nepaisant visų seimūnų pastangų išblaivinti tautą, įskaitant draudimą skelbti nuolaidų svaigiesiems gėrimams akcijas, buvo pastebėtas gerokai išaugęs alkoholio pardavimas, palyginti su tuo, kas būdavo sausį ankstesniais metais. Taigi, užuot mažiau vartoję alkoholio gyventojai jo perka dar daugiau!

Dar vienas visiškai buitinis pavyzdys. Kuomet pernai rugsėjį buvo nuspręsta, kad visi, perkantys alkoholį, privalo pardavėjams parodyti ir amžių liudijančius asmens dokumentus, mūsų išgėrinėti mėgstantis kaimynas visą mėnesį gėrė alkoholį kaip niekad gausiai, neišsiblaivydamas ir todėl aplinkiniams kėlė daugiau bėdų, nei bet kada. Įdomiausia, kad kaimynėlis apsiramino tik tuomet, kai nuspręsta, kad pirkėjams, kurie akivaizdžiai yra pilnamečiai, asmens dokumentų rodyti nebereikės. Žinoma, tai gali būti tik sutapimas. Visgi didesnis nei bet kada kaimynėlio užgėrimas parodė, kad apribojimai nebuvo veiksmingi.

Štai iš ko gimsta alus.

Štai iš ko gimsta alus. G.Balčiūtės nuotr.

Iškalbinga yra ir tai, kad į labiausiai geriančių šalių dešimtukus paprastai nepatenka tokios su vynu tradiciškai siejamos šalys, kaip Prancūzija, Ispanija ar Italija. 2016 metų duomenimis, didžiausias suvartojamo alkoholio kiekis vienam žmogui tenka tradiciškai Rytų blokui priskiriamų šalių gyventojams, tokių, kaip Baltarusija, Moldavija, Rusija, Rumunija, Ukraina, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Tarp daugiausiai geriančių šalių, deja, yra ir Lietuva. Tuo metu Prancūzija užima tik 18 vietą, Australija – 19, o su viskiu ir alumi siejamos Airija bei Jungtinė Karalystė – atitinkamai 21 ir 25 vietas.

Taigi akivaizdu, kad didžiausia problema yra alkoholio kultūros trūkumas. Vien draudimais nepavyks žmonių išmokyti vartoti alkoholį kultūringai, domėtis skirtingų gėrimų skoniais, aromatais, poskoniais, deriniais su maistu, o ne gerti turint vienintelį tikslą – prisigerti. Ne gurmanai pridaro daugiausiai bėdų dėl alkoholio, o tie, kurie nemoka gerti saikingai.

Beje, interviu su ispaniško vyno ir brendžio imperijos „Torres“ paveldėtoju Migueliu Torresu Maczasseku metu (šį interviu galite paskaityti čia) šis netikėtai paklausė, ar galima pas mus rašyti apie vyno naudą sveikatai. Atsakius, kad ne, nes antraip grėstų baudos, pašnekovas labai nustebo: „Kaip taip? Negalima netgi tuomet, jeigu tai yra faktas, patvirtintas moksliškai?“ Teko patvirtinti, kad Lietuvos žurnalistams jokiais būdais negalima skatinti alkoholio vartojimo. M.Torresas Maczassekas taip ir nesuprato šio draudimo prasmės. Juk jį į vynuogynus tėvas vesdavosi ir apie vyną pasakodavo nuo mažens, degustuoti šį gėrimą jis išmoko dar būdamas nepilnamčiu, tačiau dėl to, kaip ir šimtai kitų panašiai augusių ispanų, alkoholiku netapo.

Naujausias "Vilkmergės" kūrinys - juodųjų serbentų stautas. G.Balčiūtės nuotr.

Naujausias „Vilkmergės“ kūrinys – juodųjų serbentų stautas. G.Balčiūtės nuotr.

Bet palikime su alkoholio vartojimu susijusių problemų sprendimą specialistams ir kiekvienam asmeniškai. Šis įrašas turėjo būti ne apie tai. O apie alų. Ne bet kokį alų, bet juodųjų serbentų stautą (tai – juodos spalvos, deginto salyklo, švelnaus skonio alus,  vadinamas porterio broliu). Kaip tik tokį alų neseniai pristatė „Vilkmergė“.

Iškart įspėju, kad nesu tokia alus žinovė, kaip, pavyzdžiui, Regimantas Danys, vienas iš puslapio „Alus alus“ šeimininkų, kuris ne tik daug žino apie alų, bet ir pats jį verda. Visgi savo nuomonę nusprendžiau išsakyti.

Jeigu būčiau viešųjų ryšių atstovė, apie naujausią „Vilkmergės“ kūrinį veikiausiai rašyčiau maždaug taip, kad jo aromatas primena vasarą, kuomet sunoksta juodieji serbentai, arba mamos išvirtą gardžią (nes negardžių mamos tiesiog neverda!) juodųjų serbentų uogienę. Bet nesu viešųjų ryšių atstovė. Čia esu blogerė, kurios nesaisto jokie susitarimai su reklamos užsakovais ir įsipareigojimai jiems. Taigi galiu drąsiai dalintis savo subjektyviais įspūdžiais.

O jie yra tokie. Taip, alus išties dvelkia juodaisiais serbentais. Jo kvapas labai primena uogienę arba juodųjų serbentų vaisinį vyną. Tačiau jeigu šių uogų vynas yra tikrai gardus (tarp vaisinių toks – mano mėgstamiausias, konkuruojantis nebent su obuolių vynu), tai ar stautas ir juodieji serbentai, kaip skelbiama pranešime spaudai, yra idealiai deranti pora, esu linkusi suabejoti. Bent jau man geriant tokį gėrimą galvoje sukosi vienintelė mintis: „Kokio velnio į alų reikėjo pilti sirupo ar uogienės?“

"Vilkmergės" alaus pristatymo akimirka.

„Vilkmergės“ alaus pristatymo akimirka.

Ar tokį pirkčiau? Greičiausiai, kad ne. Kaip ir neperku visokių ten alaus kokteilių su greipfrutų sultimis.

Taip, žinau, kad pasaulyje yra populiarūs alaus kokteiliai, tarp jų – ne tik su juodaisiais serbentais, bet ir su espreso kava, Martiniu ar obuolių sultimis bei cinamonu. Bet man asmeniškai norisi gerti gryną, nė su kuo nemaišytą ir niekuo neskiestą alų ir jausti alaus, o ne sirupo skonį.

Vėliau kalbėjausi apie įvairiais skoniais paskanintą alų su kolegomis. Vieni jų mėgsta tamsų alų, kiti – šviesų, bet visų išvada buvo vieninga – alus yra alus ir, jeigu tai – geras gėrimas, jokių sirupų jiems nereikia.

Ar verta pirkti minėtąjį „Vilkmergės“ alų? Tikrai neatkalbinėsiu. Paragaukite ir nuspręskite patys. Galbūt jums visai patiks ir gal net taps mėgstamiausiu jūsų pasirinkimu. Nieko keista. Juk nebūtų pasaulyje prigalvota tiek daug alaus kokteilių, jeigu jų niekas nemėgtų, ar ne?

Linkiu kiekvienam atrasti savo mėgstamiausią gėrimą ir skonį bei idealiausią derinį su maistu, o seimūnams pagaliau išsiblaivyti suprasti, kad draudimais tautos neišblaivins. Tie, kurie abejoja, gali kreiptis į mane – supažindinsiu su anksčiau minėtuoju kaimynu, kuris savo pavyzdžiui įrodė, kad draudimai jį veikia priešingai, nei tikimasi. Skanaus!

Ką manote apie šį įrašą ?