Giedrės blogas

Diena, kai lankiausi psichiatrinėje

7

Kaip jūs sureaguotumėte, jei jums pasiūlytų apsilankyti Vasaros 5 (t.y. Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje) ir tas pasiūlymas būtų pateiktas net ne perkeltine, bet tiesiogine prasme? Būtent tokį pasiūlymą aš ir dar krūva blogerių gavome iš Lietuvos blogosferos tėvo (a.k.a. Visatos Valdovo) Rokiškio Rabinovičiaus.

Vienas iš Vasaros gatvėje esančiai Psichiatrijos ligoninei priklausančių pastatų.

Vienas iš Vasaros gatvėje esančiai Psichiatrijos ligoninei priklausančių pastatų.

Ne vieną tai turbūt sutrikdytų, išgąsdintų, gal net įžeistų. Bet blogeriai yra žmonės, kurie dėl tokio pasiūlymo ne tik neįsižeidė, bet ir entuziastingai jį priėmė. Smalsių protų neišgąsdino ši legendomis ir prietarais apipinta įstaiga ir jie drąsiai žengė pro jos vartus.

Na gerai, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad įsukti į mažytę Vasaros gatvę ir juo labiau keliauti į įstaigą, liaudyje vadinamą durnynu, buvo kiek nejauku (ką vėliau vieni kitiems prisipažinome). Nepaisant jaukios, gražiai sutvarkytos aplinkos ir dailių rūmų, kuriuose šiuo metu veikia Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ligoninė (legenda byloja, kad ligoninei savo rūmus padovanojo tuometinis grafas, kai viename pastatų nusižudė jo artima giminaitė), buvo kiek baugoka, kad koks nors praeivis mūsų nepalaikytų pacientais (ta baimė – pasekmė dėl psichikos sutrikimų žmonėms klijuojamų etikečių).

Vis dėlto smalsumas buvo didesnis už šią baimę, juolab, kad viena iš pastarųjų mano perskaitytų knygų buvo kaip tik apie gyvenimą psichiatrijos ligoninėje. Tai – brazilų rašytojo Paulo Coelho knyga „Veronika ryžtasi mirti“.  Automatiškai atmetantiems P.Coelho kaip neva visiškai popsinį rašytojėlį, turiu pasakyti, kad šis romanas vertas dėmesio vien tuo, kad joje pasakojami paties rašytojo patirti išgyvenimai. Būdamas 17 metų P.Coelho buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, iš kurios triskart pabėgo, nes jo tėvus išgąsdino jaunojo Paulo svajonė… tapti rašytoju! Taigi, vieno iš knygos herojų prototipas yra pats P.Coelho.

Šiuos keramikos dirbinius pagamino psichikos sutrikimų turintys žmonės.

Šiuos keramikos dirbinius pagamino psichikos sutrikimų turintys žmonės.

Tačiau, realybė ne visada būna tokia, kaip knygose ar kine ir apsilankius Vasaros g. 5 bei prie kavos ir pyrago pakalbėjus su viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ darbuotojomis apie tai Lietuvoje, kaip teikiama pagalba psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, supranti, kad gal ir ne be reikalo žmonėms kelia baimę psichiatrijos ligoninės. Kaip vėliau teisingai pastebėjo susitikime dalyvavusi blogerė ir medikė Justė, nepaisant to, kad dabar laikai pasikeitė ir psichiatrija nebenaudojama kaip priemonė susidoroti su santvarkai ar visuomenei neįtikusiais asmenimis, niekur nedingo sergančiojo psichine liga traktavimas „kaip kalinio, kaip kitokio, kaip grėsmingo  <…> ir dažnai sergantieji vis dar būna baudžiami už tai, kad serga, visų tų, kurie nori tapti šauniaisiais gyvenimo kalėjimo viršininkais“.

Mes išgirdome pavyzdžių, kaip kai kurie psichiatrijos ligoninių ar globos namų darbuotojai, tai yra tie, kurie turėtų padėti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms pasijusti geriau, išties piktnaudžiauja savo padėtimi ir baudžia jiems neįtikusius. Pavyzdžiui, sunkūs ligoniniai fiksuojami prie lovų net ir be būtinybės tai daryti, o jeigu protinę negalią turintis globos namų gyventojas siunčiamas į psichiatrijos ligoninę, paskui jį keliauja ne šlepetės ir asmens higienai palaikyti būtini daiktai, bet jam fiksuoti prie lovos skirti daržai su užrašytu ant jų vardu (kitaip sakant – vardinėmis tapusioss fiksavimo priemonės). Apie panašią situaciją jau buvo rašyta lrytas.lt portale.

Čia taip pat psichikos sutrikimų turinčio žmogaus darbas.

Sužinojome ir daugiau šiurpinančių pavyzdžių, tarkime, apie tai, kad buvo užfiksuotas atvejis, kai elektrošoku (arba, kaip gražiau vadinama, elektros traukulių terapija) buvo taikytas autistui vaikui.

Po panašių istorijų psichiatrijos ligoninės ir globos įstaigos, kuriose apgyvendinami psichikos sutrikimų turintys žmonės ima atrodyti labiau kaip kalėjimai, nei vietos, skirtos nusiraminti, atsigauti, sustiprėti. Beje, apie kalėjimus… Ar žinojote, kad Šilutės rajone esantys Macikų socialinės globos namai veikia buvusioje nacių karo belaisvių stovykloje STALAG 1A? Sovietmečiu, 1948–1955 m., čia veikė GULAG’o skyrius Nr. 3 – vienas didžiausių sovietų lagerių Lietuvoje, kurio mirę kaliniai buvo užkasami čia pat, šalia stovyklos. Portale delfi.lt buvo pasirodęs ir įdomus reportažas apie tai.

Dabar buvęs Macikų lageris – apie 500 žmonių su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai gyventi ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra, namai. Jų aplinka išpuoselėta, gražiai sutvarkyta, nors, kaip sužinojome, dar neseniai juosė tvora su sargybos bokšteliais.

Mano minėtoji keramikos degimo krosnis.

Mano minėtoji keramikos degimo krosnis.

Apie visuomenės požiūrį į psichinių sutrikimų turinčius žmones nėra nė ko kalbėti. Dažno pasąmonėje jie atrodo tarsi raupsuotieji, nors dažnu atveju susidūrę su psichiatrų pacientais nė neįtartumėte, kad su jais kas nors ne taip. Štai Vasaros gatvėje yra darbo terapijos skyrius, kur ligoniai ne tik mokosi kurti, pavyzdžiui, lipdyti iš molio (ten stovi keramikos krosnis), piešti, siuvinėti, bet ir įgyja būtinų darbinių įgūdžių, dėl kurių po to netgi gali įsidarbinti (ir pasirodo, kad įsidarbinančių šio skyriaus pacientų procentas yra gana aukštas).

Taigi, lankėmės klasėje, kurioje mokoma apdailos darbų. Joje sėdėjo keturi jauni vyrai. Ant sienų kabėjo jų per praktiką atliktų apdailos darbų nuotraukos. Šie vyrukai atrodė visiškai tokie pat, kaip ir visi kiti, o jų darbų kokybė, kaip supratau, yra ne prastesnė nei profesionalių statybininkų. „Kas jiems tuomet negerai?“ – paklausiau? Paaiškėjo, kad jie serga schizofrenija.

Čia mes kalbėjome apie rimtesnių psichikos sutrikimų turinčių žmonių gyvenimą. Vis dėlto pakliūti pas psichiatrą vienu ar kitu gyvenimo momentu gresia daugumai mūsų arba mūsų artimųjų. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, bent kartą gyvenime psichikos sutrikimų patyrė kas ketvirtas pasaulio gyventojas. Ir, deja, neretai, jeigu dėl to žmogus kreipiasi į psichiatrą, jam pasiūloma ne psichoterapija, bet „pagerti vaistukų“, užuot išbandžius, pvz., psichoterapiją. Čia pasiskolinsiu kitos susitikime dalyvavusios blogerės, kuri irgi yra medikė, Emilijos pateiktą gerą pavyzdį, kaip svarbu gydymą vaistais gerinti su kitais gydymo būdais, kad būtų pasiektas norimas efektas: „Jei kaulų lūžius gydytų vien nuskausminamaisiais, efekto turbūt irgi būtų mažoka, kaulų vientisumo atstatymas, stabilizavimas reikalingi, po sugijimo mankšta ir kitos reabilitacinės procedūros reikalingas, čia sistema veikia daugiau mažiau sklandžiai“.

Žinoma, nebūtina mėtyti akmenų vien tik į psichiatrų daržą. Neabejoju, kad Lietuvoje yra tikrai gerų medikų, kurie nuoširdžiai rūpinasi ligoniais ir bando jiems suteikti visą reikalingą pagalbą, kad šie pasveiktų (man apskritai atrodo neteisinga pagal kelis neigiamus pavyzdžius apibendrinti visus). Kad kas nors pasikeistų, visų pirma būtina keisti netinkamą visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius žmones (net kai kurie politikai, kurie turėtų įstatymais užtikrinti, kad jų gyvenimas būtų geresnis, dažnai turi netinkamą ir paniekinamą požiūrį į psichikos ligonius).

Deja, mes vis dar nemokame reaguoti į turinčius proto ar sielos negalią, į psichikos ligonius žiūrime tik kaip į potencialius nusikaltėlius, kuriuos geriausia būtų uždaryti, paslėpti, apstatyti aukštomis spygliuotos vielos tvoromis ir sargybos bokšteliais bei prigirdyti slopinančių vaistų. Tada neva bus visiems ramiau.

Tokį požiūrį būtina keisti, o visuomenę šviesti, ko ir siekia „Psichikos sveikatos perspektyvos“ darbuotojai. Jie norėtų, kad Lietuvoje būtų pasiekta Australijos pavyzdžiu ir visuomenė būtų pradėta mokyti apie pirmąją pagalbą, psichikos sutrikimų ištiktiems žmonėms ir jų artimiesiems, kad mokėtų atskirti, kokie yra pagrindiniai psichikos sutrikimai, jų požymiai ir kaip derėtų elgtis su tuo susidūrus.

7 Komentarai

  1. Aurelija

    manau sia tema butina kalbeti kuo daugiau. Mano artimas zmogus turi problemu, tad esam susidure su psichiatrija lietuvos. Bet labai gaila is blogosios puses. Visur atsimusi i siena ir fraze ( jei zmogus nenori gydytis, tai jo nepriversi). Skiriami vaistai, kurie neveikia, ir po poros savaiciu atgal i ligonine. Jokie prasymai, raginimai, kad reiktu su tuo zmogum giliau pabendraut neveikia. Ir kaip surasti ta gydytoja su pasaukimu, kuris nori padeti, o ne tik atlieka savo darba ( pagal pareigybinius aprasymus). 🙁

    Atsakyti
    • Giedre

      Klausimas išties sudėtingas. Manau, kad šiuo atveju galima būtų bandyti kreiptis į Karilę Levickaitę, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovę, kurios organizacija ir rūpinasi, kad tokia situacija pasikeistų. Kaip tik ji mus ir pasikvietė į renginį ir, manau, ji yra ta, kuri geriausiai išmano esamą situaciją ir gali patarti.

      Atsakyti
  2. justas

    Ka cia norejai parasyt? Kam tos psihiatrines is wis, jei nors karta zmogus bande zudytis tai zudysis dar ir dar kol prieis galutini tiksla. 🙂 Ash pats buwau psihiatiarinej 2m, ir ka , nieko manyje nepakeite. Nes ten ir padet nieks nepades niekados, jei pats nenoresi kazka keist. Vienu zodziu dejau ant gyvenimo ir tiek… 🙂

    Atsakyti
  3. Saulius

    Kelias į gydymą dažnai gali būti ne toks paprastas kaip tai dažnai atrodo. Reikia ir pastangų ir sėkmės ir žinojimo ir patyrimo. Juolab, kad Lietuvos gydymo įstaigose pasitaiko ir pavojingų rifų nuo kurių galima pavojingai nukentėti. Susirasti sau tinkantį gydytoją ir tinkamus vaistus gali būti ilgas kelias ir ne kiekvienam pasiseka jį nueiti. Reprezentacija visada atrodo graži, o juodoji dalyko pusė būna tokia nyki, kad ne kiekvienas tai žinodamas pasiryžtų čia rimtai prasidėti. Laikas slenka, galima viltis, kad visi tobulėjame, bet praeities siaubų šmėklos – ar jos jau nebepavojingos? Spauda dar nenurimsta aprašinėdama visokius kazusus ir dabartinio laiko iškylančias grimasines problemas. Ar mes turėsime psichinės sveikatos tvirtovę savo užnugaryje ar ir toliau baimingai žvalgysimės į šį nevienareikšmį užrašą „psichiatrija“ manydami, kad čia geriau neatsidurti.

    Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?