Giedrės blogas

Gero įrašo besitikint

Ilgai delsiau rašyti Naujųjų 2012-ųjų metų įrašą. Norėjosi šiuos naujuosius blogo metus pradėti kažkaip ypatingai – straipsniu, kuris nustebintų, priblokštų, sudrebintų.

Parašyti gerą straipsnį pavyksta ne tada, kada nori, o tada, kada tam ateina laiko. Toks jau tas įkvėpimas. itlinks.com nuotr.Deja, kaip tokiais atvejais paprastai esti, geros mintys paprastai ateina ne tuomet, kai mes to norime, bet tada, kai tam išaušta laikas.

Kad ir kaip stengiausi rasti temų, jos vis pasirodydavo ne tos: nepakankamai išmąstytos, išgyventos, arba labiau tinkamos atsirasti kur nors kitur.

Taip atsitiko su straipsniu apie sieninius plėšomus kalendorius.

Šį straipsnį pradėjau rašyti į savo blogą, bet jau po pirmųjų sakinių supratau, kad jis labiau tinka gyvenimo būdo portalui šeimoms „Eitnė„, su kuriuo pradėjau bendradarbiauti praėjusių metų pabaigoje. Žodžiu, straipsnis pats pasirinko puslapį.

Be abejo, aš galėjau pasekti daugybės kitų blogerių pavyzdžiu ir parašyti įrašus apie tai, kaip aš laukiu arba kaip nekenčiu didžiųjų žiemos švenčių, kokie mano ateinančių metų planai bei  kokie praėjusių metų pasiekimai.

Tačiau panašių straipsnių į mano pastarųjų keleto savaičių reader‘į sukrito tiek daug, kad kartoti tas pačias temas pasirodė kiek beprasmiška.

Tarsi patvirtinimas, kad neverta kartotis buvo šią savaitę „Copyblogger“ pasirodžiusiame straipsnyje apie socialinius tinklus užkliuvusi citata: „Tavo skaitytojai nenori, kad pasakotumei apie dalykus, apie kuriuos jau ir taip visi kalba“.

Vis dėlto nuo kažko šiemet pradėti rašyti blogą reikėjo, nes jaučiausi pati sau įsipareigojusi nedaryti per ilgos nerašymo pauzės.

Dar didesne paskata imtis plunksnos klaviatūros tapo tai, kad  Gintaro Rumšo, blogosferoje geriau žinomo kaip dėdulė Grumlinas (tikiuosi, nesupyks už familiarumą), Palėpėje tarp jo skaitomų tinklaraščių buvo paminėtas ir mano blogas. Tai dar labiau įkvėpė ne tik ką nors parašyti į blogą, bet ir pasistengti, kad tai būtų kas nors išties įdomaus.

Ne tik Grumlinas savo komplimentais skatina judėti pirmyn, bet ir kitų blogerių tinklaraščiuose ar socialiniuose tinkluose pasakyti pagyrimai. Jų teko gauti iš taip pat, kaip ir aš, socialiniais tinklais besidominčio Tomo Morkūno, žinomo kaip Insaider (beje, jis pageidavo, kad rašyčiau daugiau asmeniškesnių įrašų, tad tikiuosi šitą užskaitys), jo bendravardžio, neretai įdomių dalykų apie religiją papasakojančio Tomo Vilucko, žaviosios dabar jau ir komiksų kūrėjos Ievos, kitaip – Laimės kūdikio, išdidžiojo Leo Lenox, blogosferos grando pašaipaus peliuko Rokiškio ir kitų.

Net ir neigiami įvertinimai (bakstelėjimai į kartais per skubėjimą praslystančias klaideles, nuomonės sukritikavimas) skatina tobulėti ir stengtis padaryti viską kuo geriau, parašyti kuo tiksliau ir įdomiau.

Pati sau išsikėliau tikslą rašyti taip, kad straipsniai būtų įdomūs ir man pačiai, ir skaitytojams. Tikiuosi taip pavyks padaryti (na va, sakiau, kad apie tikslus nekalbėsiu, bet gavosi, kaip visada).

 

Share

22 Komentarai

  1. Giedre

    Smagu, kad patinka. Ir ačiū už komplimentą. Norėjosi paminėti daug daugiau žmonių. Bet, kad visų ir nesuvardinsi. 🙂

    Atsakyti
  2. Sistem

    Aš tai norėčiau parašyti įrašą apie kitokį sausio 13 interpretavimą, bet už tai jau esu daugelio „žymių“ lietuvos mąstu (maskvos priemiesčio)įdėtas į debilų ratus, o rašyti komiškai būtų sunkiausia, galvoju gal aprašyti tą dieną iš Rusijos (tuometinės sssr) smogikų vado akių.

    Atsakyti
    • Giedre

      Aš irgi buvau apkaltinta istorijos nemokėjimu, kai parašiau, kad Klaipėda nebuvo išvaduota. Apie tai dar ketinu parašyti straipsnį. 🙂 Beje, manau, kad verta rašyti, jei yra idėja. Jei galvotume apie tai, ką kiti pagalvos, tai, manau, nebūtų tikslo apskritai rašyti viešai.

      Atsakyti
  3. Tomas

    o aš pažvelgčiau į viską šiek tiek kitaip. Kam stengtis? Kokia prasmė savo bloge rašyti apie tai, kas įdomu kitiems? Siekiant pritraukti daugiau skaitytojų… Aš panašiai masčiau, kol nutariau mesti tą populiarumo vaikimąsi. Rašau tik tai kas man įdomu, aktualu. Neskaito, nekomentuoja? Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau atsiras bendraminčių, kuriems bus įdomios mano rašliavonės.
    Žinoma, pagal tavo blogo įvardinimą „pilietinė žurnalistika“ tu išlaikai ta žurnalistikos stilių ir tai galbūt net neturėtų būti asmeninis blogas. Taip juk žymiai įdomiau skaityti visiems aktualias ar šiaip įdomesnes temas. Kiekvienas turim savo rašymo stilių ir jo nederėtų keisti, dėl skaitytojų užgaidų.
    Ai nekreipt dėmesio 🙂 Man šiandien bloga nuotaika.

    Atsakyti
    • Giedre

      Jeigu rašytume tik sau, nerašytume to viešai. Rašytume į dienoraščius, rakinamus spynyte ir dar slėptume juos rakinamuose stalčiuose. Taigi, manęs neįtikina blogerių pasakymas, kad rašau tik sau ir nenoriu, kad kas nors mane skaitytų. Sau viešumas nebūtinas.
      Man rašymas yra kartu ir tobulėjimas. Ieškodama naujų temų, jas analizuodama aš tam tikra prasme augu pati, gaunu daugiau žinių. Tai, kad tave kiti stebi, skaito ir vertina (teigiamai ar neigiamai) skatina stengtis rašyti tik įdomiai ir daryti tai, kuo užsiėmi, ne bet kaip, o kokybiškai.

      Atsakyti
  4. grumlinas

    Galim, galim su manim familiariai, bo kai mane pradeda „jūsinti“, tai pasijuntu kaip kokis Gedinimo pilies bokštas – senas ir apkerpėjęs 😉

    Atsakyti
      • Giedre

        Senas ar apkerpėjęs, bet visgi vienas iš geriausiai matomų. 😉 Tujinti mažiau žinomą žmogų kartais būna nedrąsu, nes nesinori įžeisti, užgauti jausmų. Šiuo atveju germanams (britams, skandinavams) paprasčiau – jie visur vartoja „tu“. Tiesa, jau kurį laiką tarp Švedijos jaunimo gyvuoja judėjimas, kurio nariai siekia susigrąžinti mandagųjį kreipinį „jūs“.

        Atsakyti
        • grumlinas

          Nu man, kaip atsimenančiam, kas gi buvo dabartinio Seimo vietoje ir netgi landžiojusima ten po užkaborius, vistik JŪS pirštu rodo, kad laikas susimąstyti apie… ėėė… eee… vienžo, susimąstyti apie gyvenimo prasmę beigi esmę 😉

          Atsakyti
          • Giedre

            Kai pagalvoji, kai savo vaikams kada pasakosiu apie Sausio 13-ąją, tikriausiai jie paklaus: „Nejaugi tu jau tada gyvenai“? 🙂

  5. Ieva

    Ouuu, dėkoju už šiltą paminėjimą! 🙂
    Būna ir man panašių kūrybinių krizių – atrodo pilna temų, kuriomis galima parašyti, bet kažkaip nei viena netinka – per banalios, jau aprašytos, materialistinės ir t.t.
    Bet žinai ką pastebėjau? Ogi tai, kad mano nuomonė apie rašomų įrašų įdomumą toli gražu nevisada sutampa su skaitytojų nuomone. Buvo taip, kad ilgai dvejojau ar publikuoti įrašą, nes jis pasirodė labai asmeniškas, ir toks truputį „nusisvaigęs“ – o jis sudomino daugiau žmonių, nei galėjau pamanyt. Arba netyčia pataikau parašyti tema, kuri aktuali daug kam, ir toks trumpas primityvus įrašiukas, kaip mano „prisidirbimas“ su Gmail tampa kone labiausiai komentuojamu ir skaitomu visame bloge 😀 Kas galėjo pagalvot, kad taip bus? Ir atvirkščiai pasitaiko, žinoma – kad rašydama manau – bus įdomu, o sulaukiu vos poros komentarų.
    Taigi mano palinkėjimas – rašyk! Vieni įrašai bus populiaresni, kiti – mažiau populiarūs, bet taip pažinsi savo publiką, ir save pačią. Žinau, kad tik skamba paprastai, pati neapsisprendžiu – mano nauja pelė verta atskiro įrašo, ar ne 😀

    Atsakyti
      • Ieva

        Ačiū už padrąsinimą 🙂 Turbūt reiks pafotografuoti ir brūkštelti rašinuką, nes džiaugsmo kelia – gal padės kam nors apsispręsti pirkti tokią – ar nepirkti. 🙂

        Atsakyti
        • grumlinas

          Pagrindinė problema, kuri visuomet kyla tikriesiems tinklaraštininkams – čia ne tie, kurie varo labai protingus straipsnius kaip į laikraštį, o būtent tie, kurie rašo tinklinį dienoraštį – kas ir yra BLOG esmė – „verta-neverta“? Rašyti reikia tai, kas tau svarbu (jei kas netiks – ištrinsi gi 😉 ), o ne tai, kas-gali-sudominti-plačiąsias-skaitytojų-mases-ir-pritraukti-į-mano-blogą-melejoną-komentatorių™ 😉

          Atsakyti
        • grumlinas

          a propos – jei užmesi akį į mano blogą – ten nėra nieko, nuo ko priklauso pasaulio likimas – prosto mintys, kurios tuo metu man įkrito tuščion galvon. Kadangi man esmė ne lankomumas, tačiau tiesiog kažkaip fiksuoti savo būseną ir minčių tėkmę

          Atsakyti
          • Giedre

            Blogų būna visokių: profesionalių ir asmeninių. Net jų sukūrimo tikslai skirtingi. Todėl ir yra aplinkui tiek daug vienas į kitą nepanašių tinklaraščių. Aš pritariu, kad svarbu yra ne lankomumu rūpintis, bet rašyti tai, ką tikrai nori parašyti ir manai, kad verta.
            Ieva, man irgi taip labai dažnai būna, kad, atrodytų, įdomios temos lieka nepastebėtos, o tos, kurios būna parašytos lyg tarp kitko, susilaukia milžiniškos reakcijos. Tad straipsnio populiarumo stengiuosi nė neprognozuoti. Publikuoju su mintimis: kaip bus, taip. Pastebės, įvertins – puiku, nepastebės – kągi, matyt, taip jau lemta. Beje, ar nekilo mintis, kad kartais straipsnių nekomentuoti gali ir todėl, kad jie parašyti taip gerai, kad nebėra ką pridurti? 😉

          • grumlinas

            Sprendžiant iš mano blogo lankomumo, turėčiau turėti 😉 daug darbo atsakinėdamas į komentarus. Tuo tarpu vidutinis komentarų kiekis įrašui – 5. Mizeris tipo 😉 Aišku, galimas variantas išvalyti nekomentuotus įrašus kaip tuščią rūdą, tačiau dar klausimas, kodėl jie nekomentuoti – galbūt, tiesiog žmonės neturi ką pridurti 😉

  6. Ieva

    Gali būti ir taip, kad nėra ką pridurti, bet tada „laikų“ kiekis tai turėtų atspindėti 🙂
    Bet visiškai sutinku su Grumlino pastebėjimais – rašyti reikia apie tai, apie ką norisi rašyti, kas pačiam įdomu, o ne „ar pritrauksiu čia minias susidomėjusių“ 🙂 Toks būdas gali visai nepavykti, nes straipsniai matyt nebus nuoširdūs, bus kažkokie oficialūs, sausi…
    Galų gale ir pradėjau rašyti blogą ne dėl populiarumo – tiesiog norėjosi išbandyti šį tą naujo, išlieti mintis, palavinti rašymo sugebėjimus, tad šiaip ar taip – esu daugiau nei laiminga, sulaukusi tiek dėmesio iš skaitytojų ir kitų blogerių 🙂 Ir man pačiai labiausiai patinka nuoširdūs kitų blogerių straipsniukai – net kai jie trumpi, bet turi asmeniškumo, atskleidžia autoriaus charakterį, požiūrį, nuotaiką…
    Sėkmės kuriant, kolegos! 🙂

    Atsakyti
    • Giedre

      Kokybiškas, geras darbas yra ne tada, kai jį darai siekdamas vien populiarumo, ar pinigų, bet tada, kai darai tai, kas nuoširdžiai įdomu. Tau, Ieva, irgi sėkmės! 🙂

      Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?