Giedrės blogas

Išmokti kalbą – neįmanoma misija. Ar tikrai?

12

Kaip išmokti rašyti taisyklingai ir be klaidų? Tokia diskusija įsisiūbavo vienam iš bičiulių pasidalinus „Delfi“ straipsniu „Beraščių karta: dėl klaidų jau tenka atmesti ir disertacijas„.

 

Abejotinus žodžius pakeičiu

Sako, neišmokę rašyti iki tam tikro amžiaus pasmerkti likti mažaraščiais. Bet ar tikrai? usaweekend.com nuotr. Tokį klausimą man yra uždavęs ir ne vienas tinklaraščio skaitytojas.

Ne. Aš nerašau tobulai. Mano tekstuose irgi pasitaiko klaidų. Dažniausiai kvailų, paliktų dėl išsiblaškymo, ar skubėjimo, tokių, kaip sukeistos vietomis raidės, ar netyčia įrašytas ne tas žodis.

Nesu aš ir visažinė. Kartais ilgokai dvejoju, reikalingas skyrybos ženklas sakinyje, ar ne, kaip teisingai parašyti vieną ar kitą žodį.

Pasitaiko, kad ir pagooglinu, siekdama pasitikslinti, ar teisingai prisimenu rašybą, ar tinkamą žodį ketinu pavartoti. Neapsisprendusi, kaip parašyti teisingiau, pakeičiu abejotiną žodį kitu, paprastesniu.

Tačiau, kiek tik įmanoma, stengiuosi klaidų išvengti – ir skyrybos ženklus teisingai sudėlioti, ir žodžius tinkamai parašyti.

Jau senokai išmokau ir dabar tai atrodo visiškai natūralu, kad žodžio „beje“ galūnė yra -e, o ne -a. Kad „turbūt“ rašomas kartu, bet ne skyriumi, kad metai yra vieneri, dveji, treji, o ne vieni, du, trys. Ir panašiai. Todėl atrodo keista, kai kiti to nežino.

 

Klaidų nedaro ir tiksliukai

Ar galima pateisinti, darančius rašybos, skyrybos, kalbos kultūros klaidas?

Aš tikrai nesiūlyčiau tokių nei sušaudyti, nei atimti jiems pilietybę.

Tačiau turiu pripažinti, kad žmonės, kalbantys ir rašantys taisyklingai, man visada palieka malonų įspūdį.

Ypač malonu, jei visiškai be klaidų rašo tiksliųjų mokslų atstovai. Juk linkstama manyti, kad jei jau sekasi matematika, fizika, chemija, tai su gramatika tokiam tiksliukui veikiausiai bus prastai.

 

Skaityti, skaityti, skaityti

Taigi, ar įmanoma išmokti rašyti ir kalbėti rišliai, be klaidų, jeigu to nepavyko padaryti mokykloje?

Žinoma. Nieko nėra neįmanomo. Tuo vis labiau įsitikinu, ypač paskaičius tokias naujienas, kad net ir 97 metų amžiaus žmonės sugeba baigti universitetą ir ne bet ką, o medicinos mokslus (čia skiriu tiems, kurie save laiko beviltiškais).

Kaip išmokti gramatiką? Aš siūlau kuo daugiau skaityti. Pageidautina – sklandžiai, taisyklingai parašytos grožinės (ir nebūtinai vien tokios) literatūros.

Taisyklingai vartoti kalbą galima išmokti kalant gramatikos taisykles, bet ar tokios žinios neužsimirš? Ar pasiseks tas taisykles prisiminti ir sugebėti pritaikyti praktikoje, kai to prireiks? Bijau, kad ne.

Tačiau, kuo dažniau matysi gražų, rišlų, taisyklingai parašytą tekstą, tuo lengviau išmoksi tinkamai reikšti mintis.

 

Ar mokytis išties per vėlu?

Lygiai tas pats receptas tinka ir mokinantis užsienio kalbos.

Ne vienas, gerai įvaldęs kurią nors svetimą kalbą, prisipažįsta, kad labiausiai tam padėjo ne taisyklių mokymasis, bet praktinis jos vartojimas.

Užsienio kalba geriausiai išmokstama gyvenant toje šalyje, bendraujant su tos tautos atstovais, skaitant ta kalba parašytas knygas ar žiūrint filmus.

Pati ne kartą pastebėjau, kad ilgainiui viena ar kita užsienio kalba pavyksta kalbėti pakankamai sklandžiai, vartojant gana sudėtingus žodžius ir frazes.

Užtenka vos kartą-kitą pamatyti ar išgirsti žodį ir jis atgula atminties stalčiukuose, o vėliau, pasitaikius tinkamai progai, pats savaime išlenda iš atminties užkaborių.

Taigi, kuo daugiau skaitykite, rašykite, bendraukite ir savaime pramoksite taisyklingai vartoti kalbą, netgi jeigu ir esate tie pasmerktieji, kurie, anot docento Broniaus Dobrovolskio, iki 13 metų neišmoko rašyti, tad esą ir toliau jų beveik neįmanoma to išmokyti.

 

 

Share

12 Komentarai

  1. Ieva

    Visiškai sutinku. Išmokti kalbos niekada nevėlu, o tokios skambios frazės kaip „beraščių karta“ tikrai nėra teisingos.
    Turiu pripažinti, kad mokykloj prasimuliavau nemažą dalį gramatikos namų darbų ir nors nesu filologijos ekspertė, laikau save raštinga. Kaip ir daug kam – pasitaiko klaidelė – kita, bet stengiuosi tobulėti. O pagrindinės mano žinios visai ne iš nuobodžių gramatikos pamokų, kur neretai būdavo liepiama tiesiog „zubrinti“ – o iš knygų. Skaičiau ir tebeskaitau daug, turiu vizualinę atmintį, tad kartais negaliu pagrįsti kodėl vienas ar kitas žodis rašomas taip, o ne kitaip – bet matau, kad neteisingai parašytas jis atrodo „negražiai“. 😀
    Diktantus ir rašinius rašiau puikiai, užteko to „gražu, negražu“ per akis. Manau nėra tobulo mokymosi būdo – maniškis buvo toks. Žinoma mokytoja nežinojo, kad aš praleidžiu gramatiką, ir iškart kimbu į skaitymą. 🙂

    Atsakyti
    • Giedre

      Tame ir yra problema, kad bet ką mokindami mokytojai stengiasi mokinius suniveliuoti. Gal kam ir tinka gramatikos kalimas, o štai kitam geriau kuo daugiau skaityti (kaip mudviejų atveju). Trečias geriausiai gramatiką įsimins spręsdamas taip lituanistų išpeiktus testus, o ketvirtas – pildydamas tinklaraštį ir kalbą taikydamas praktiškai. Kai mokytoja dejuoja, kad jei reikia net ir sąsiuvinius taisyti (pamanykit tik!), reiškia ji savo darbą myli nepakankamai, atlieka tik tam, kad atliktų, ir mokinių nesugeba sudominti. O po to pati rėkia – beraščių karta! Sakau ir sakysiu, kad aplinkui yra daug raštingų žmonių, kad ir kaip kalbininkai bandytų tai nuneigti. Dabar beraščių ne daugiau, negu, tarkim, prieš 10-20 metų. Tik kažkodėl smagu yra susireikšminti, visus išvadinti nemokšiukais, beviltiškais, nuteikti, kad jei jau neišmokai teisingai parašyti vieno ar kito žodžio, tai ir neišmoksi. Aš atsisakau palaikyti tokią jų poziciją.

      Atsakyti
      • frogsign

        kadangi dabar žmonės skaito daugiau ir tekstų prikuria kelis kartus daugiau, tai gali pasakyti, kad raštingumas labai stipriai kyla. Vien dėl rašomų tekstų skaičiaus didėjimo. Gaila, kad dauguma mokytojų nedaug apie internetą žino

        Atsakyti
        • Giedre

          Galiu pridurti – kadangi žmonės dažniau rašo, tai ir klaidos dažniau pasimato. Iš čia – ir iliuzija apie visišką visos kartos neraštingumą.

          Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?