Giedrės blogas

Kaunas – tarpukariu alsuojantis miestas, kuriame apsilankyti verta

3

Kaunas visada atrodė miestas, nuo manęs esantis keistu atstumu. Pakeliui iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal jis žymėdavo tam tikrą jau įveiktą ruožą. Važiuodama iš Vilniaus į Klaipėdą vis pagalvodavau, kad šiuos miestus galėtų skirti toks pat mažas atstumas, kaip Laikinąją sostinę nuo dabartinės. Ir vis dėlto mintis apie tai, kad galima būtų nuvažiuoti iki Kauno ir ten ką nors nuveikti, nustumdavau į šalį, pagalvojusi, kad šis miestas, yra, na, tolokai.

Tokiu būdu praleidau nedovanotinai daug Kauno renginių, kuriuose būčiau mielai apsilankiusi, kad ir parodą „Art deco Kaune: Namų jausmas“. Tikiuosi, kad ji bus surengta dar kartą ir man bus suteikta proga šią nedovanotiną klaidą ištaisyti.

 

Paroda "Tarpukario Lietuvos reklama" surengta Kauno širdyje, Laisvės alėjoje stovinčiame buvusiame "Pienocentro" pastate.

Paroda „Tarpukario Lietuvos reklama“ surengta Kauno širdyje, Laisvės alėjoje stovinčiame buvusiame „Pienocentro“ pastate.

Užtai spėjau aplankyti kitą nuostabią, deja, jau besibaigiančią parodą „Tarpukario Lietuvos reklama“ (ei, kauniečiai, jei joje dar nebuvote, turite dar dvi paskutines dienas ten nueiti. Ir jokių „neturiu pinigų“, nes paroda gi nemokama!). Už tai, kad šios parodos nepražiopsojau, tiesą sakant, turėčiau būti dėkinga lietingam ir vėjuotam orui (beje, jei netyčia nepastebėjote, kuo labai abejoju, ši vasara išskirtinė tuo, kad nei liepą, nei rugpjūtį dar nebuvo nė dienos, kad nelytų).

 

Išsigando, kad knyga – brokuota

Taigi, ilgąjį savaitgalį nusprendėme, kad likti Vilniuje nesinori, bet kai lyja ir pučia vėjas vaikštinėti po gamtą ar ieškoti naujų, neatrastų apžvalgos bokštų (apie juos irgi kada nors parašysiu) nelabai smagu. Tad kilo klausimas: „O kur gi nuvažiuoti?“. Trakai pasirodė nebeįdomu, Kernavė – irgi, Klaipėda lyg ir tolokai.

„Važiuojame į Kauną!“ – pasiūliau. Ir čia pat ėmiau googlintis, ką pamatyti Kaune.

Staiga prisiminėme matę reklamą, kad Kaune, buvusios „Pienocentro“ bendrovės rūmuose, Laisvės alėjos centre, veikia minėtoji paroda. Apie projektą „Tarpukario Lietuvos reklama“ buvau skaičiusi nemažai, kikendavau „Facebooke“ pamačiusi juokingus ano meto reklaminius plakatus.

Tad abejonių važiuoti dėl parodos į Kauną, ar ne, nekilo. Ir nors šis miestas iš pradžių pabandė mus išgąsdinti smarkia liūtimi, bet ši greit nurimo, o tada jau visą popiete mėgavomės saule.

Parodoje įsigyti plakatai (dar nepakabinti, nes tik šiandien įrėminti) ir įspūdinga knyga.

Parodoje įsigyti plakatai (dar nepakabinti, nes tik šiandien įrėminti) ir įspūdinga knyga.

„Pienocentrą“ radome lengvai. Užlipus į trečiąjį jo aukštą mus pasitiko draugiškas vyrukas. Tik vėliau sužinojom, kad jis – vienas iš projekto sumanytojų ir knygos „Tarpukario Lietuvos reklama“ sudarytojų – Ramūnas Minkevičius. Beje, turiu pasakyti, kad jo sudaryta knyga iškart patiko. Tai – vienas iš gražiausiai ir originaliausiai atrodančių lietuviškų leidinių, kuriuos teko vartyti.

Atspausdinta ant aplinką tausojančio popieriaus ir įrišta kaip senas sąsiuvinis ji puikiai atspindi turinį ir yra maloni liesti. Nenuostabu, kad knyga gavo net tris dizaino apdovanojimus: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Knygos meno konkurse ją paskelbė nugalėtoja Mokslinės/dalykinės knygos kategorijoje, Lietuviškos reklamos festivalyje „Adrenalinas“ ji buvo išrinkta geriausia Auksinė strėlė dizaino kategorijoje, o Taline vykusiame konkurse „Baltic Book Art Competition“ pripažinta gražiausia lietuviška knyga.

Aš jau nekalbu apie jos turinį! Viduje ne tik pilna smagių autentiškų tarpukario Lietuvos reklamų, bet ir yra įdomių įžvalgų apie jas. Tad sumokėti 18 eurų už knygą tikrai nebuvo gaila. Juolab, kad jos sudarytojas ne tik paliko autografą, bet ir magaryčių pridėjo magnetuką ant šaldytuvo bei nuostabų dizainerio Karolio Strautnieko sukurtą puikų parodos plakatą, puikiai tikusį darbo kambaryje. Jeigu kartais Ramūnas šį įrašą skaitytų, ačiū jam labai!

Beje, Ramūnas papasakojo ir nuotaikingą istoriją, susijusią su knygos dizainu. Viena mergina, užsisakiusi knygą internetu, nesuprato jos originalaus dizaino idėjos ir išsigando gavusi brokuotą leidinį.

 

Parodoje – pažangos atspindžiai

Viena iš tarpukario Lietuvos reklamų.

Viena iš tarpukario Lietuvos reklamų.

Dar viena tarpukario Lietuvos reklama. Graži, tiesa?

Dar viena tarpukario Lietuvos reklama. Graži, tiesa?

Na, o dabar šiek tiek apie pačią tarpukario Lietuvos reklamą. Parodoje trūko vieno dalyko, kas buvo padaryta knygoje, kad reklamos būtų sugrupuotos pagal temas: vienur rodoma tai, kas susiję su kosmetika, kitur – su namais ar buitimi, dar kitur tai, kas susiję su transportu.

Užtai visai patiko „Art Deco“ stiliaus baldais apstatytas improvizuotas vyriausiojo redaktoriaus kabinetas, kuriame buvo galima pavartyti ir paskaitinėti ano meto spaudą. Kai kurios ano meto aktualijos buvo tokios pat, kaip ir dabar.

Žiūrinėjant tarpukario Lietuvos reklamas buvo nuostabu atrasti, kokia pažangi mūsų šalis buvo tuo metu. Lietuvoje jau tada prekiauta automobiliais „Ford“, BMW, padangomis „Continental“, pardavinėti laivų bilietai į Pietų Ameriką, rūkoriams siūlyta atšviežinti burnos kvapą kramtant „Wrigley’s“ kramtomąją gumą (vėliau, sovietmečiu, importinė guma tapo daugelio vaikų svajone), moterims veidą teptis „Nivea“ kremu, naujienų klausytis per „Philips“ radijo imtuvus ir dar daug kitų dalykų, kurie ir šiandien siejami su išskirtine kokybe visame pasaulyje.

Dejuojantiems, kaip Lietuvoje nieko gero nėra ir niekada nebuvo, kokie mes esame maži ir niekam neįdomus, reikėtų apsilankyti minėtoje parodoje ir pasižvalgyti po praeitį. Nuomonė pasikeis kaipmat ir gal ateis suvokimas, kiek neįtikėtinai daug mes buvome spėję pasiekti ir kiek daug pasiekėme vėl per mažiau nei 30 laisvės metų!

 

Kauno miesto šypsena

Kaunas auksinės valandos metu, stebint iš Aleksoto apžvalgos aikštelės.

Kaunas auksinės valandos metu, stebint iš Aleksoto apžvalgos aikštelės.

O dabar apie Kauną. Tai labai gražus ir besipuošiantis miestas, mano nuomone, turintis savyje didžiulį kol kas neišnaudotą potencialą. Miesto centre teko sutikti nemažai stilingų žmonių. Žinoma, vis dar yra ir tų, kuriems stilius – trys juostelės ant kelnių, bet manau, kad su laiku tokių žmonių mažės.

Kaune labai aiškiai tebejusti tarpukario dvasia. Čia stovi daugybė tuo metu pastatytų didingų objektų, kurie iki dabar yra be galo žavūs

Norint pajusti Kauno didybę verta pakilti į Aleksoto apžvalgos aikštelę. Iš čia atsiverianti panorama į miestą užgniaužia kvapą, ypač stebinti miestą vakare, saulei leidžiantis, vadinamosios auksinės valandos metu.

O šioje nuotraukoje matyti ir linksmasis pastatas su šypsena.

O šioje nuotraukoje matyti ir linksmasis pastatas su šypsena.

Iš čia matyti ir ypatingasis Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto pastatas, ant kurio balto fasado esantis saulės laikrodis man (ir, žinoma, ne tik man) dar nuo vaikystės priimdavo šypseną.

Nuvažiavome ir prie Kauno marių bei Pažaislio vienuolyno, kur, pasirodo, yra Laikinosios sostinės jaunimo pamėgta susibūrimo vieta. Gaila, vienuolyno aplankyti nespėjome, ilgai prie marių vakaroti buvo truputį šaltoka, o ir laikas buvo vėlus, tad teko sukti namo.

Ką gi, išvada yra tokia, kad Kaune apsilankyti tikrai verta, tad grįšiu čia dar ne kartą. O dėl atstumo – ne tiek ir daug tas 100 kilometrų, kuriems įveikti užtenka vos vienos valandos.

3 Komentarai

  1. Ele

    Mano programa tai bus tarpukario Kauno architektūra, ekskursija Rotušėje, įkišti nosį į Perkūno namą ir susiveikti kokią degustaciją. Gal ir tilpčiau į vieną dieną.

    Atsakyti
    • Giedre

      Manau, kad visai įmanoma. Tik atvažiuoti reikėtų iš ryto. Jei ko ir nepavyks pamatyti, Kaunas gi netoli. Beje, įdomu, ar patogus traukinys tarp Vilniaus ir Kauno. Girdėjau, kad labai moderni linija.

      Atsakyti
      • Ele

        Jeigu tas, kur 1 val., tai pusė bėdos. Dabar girdėjau ir wifi yra. O jeigu tas, kur 1,5 val ir stoja visuose kolūkiuose, tai labai labai ne kažką.

        Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?