Giedrės blogas

Kelionė į Prahą. 1 dalis. Pasiruošimas

5

Vienas iš Prahos gynybinių bokštų, kurie yra vieni atpažįstamiausių šio miesto simbolių.

Iš pradžių galvojome apie kelionę į Berlyną. Po to susižavėję „Google“ žemėlapio gatvių vaizduose ir įvairiuose interneto puslapiuose stebėjome Slovėnijos vaizdus. Buvo kilusi mintis nuvažiuoti ir į šiaurės Italiją, bet pagaliau atsidūrėme Prahoje.

Taip netikėtai prieš daugiau mėnesį susiklostė mano atostogos, kurias pasiėmiau savo gimtadienio proga. Juk visi žino, kad gimtadienį smagiausia švęsti kur nors svečioje šalyje, ar ne? O ir eiti į darbą per gimtadienį man atrodo neįprasta. Kai mokiausi mokykloje, per gimtadienį visada būdavo vasaros atostogos – VISADA! Universitete taip pat gimtadienis būdavo jau po visų egzaminų sesijos. Tad ar nuostabu, kad ir dabar per gimtadienį stengiuosi atostogauti?

Bet nenukrypkime nuo temos. Pasakysius tik tiek, kad šįkart priešgimtadienines atostogas pasiėmiau neturėdama aiškaus plano, kur keliauti. Maža to, pirmąją savaitę užgaišau atidavinėdama nepribaigtus tekstus ir tvarkydama įvairiausius bankinius reikalus.

Per tą savaitę reikėjo nuspręsti ir kur praleisime antrąją atostogų savaitę. Paaiškėjo, kad Berlynas liepą – itin populiarus miestas, tad likę butų pasiūlymai „Airbnb“ platformoje (o taip pat ir kitose) buvo nekokie ir dar brangoki.

Slovėnija su Italija, aišku, be galo viliojo, bet šios šalys yra tolokai. Vien keliaudama automobiliu pirmyn-atgal būtume nemažai užtrukę, o atostogų buvo likusi vos savaitė. Taigi planus aplankyti šias šalis atidėjome ateičiai.

Kadangi liepa jau trečius metus orais nelepino, nusprendėme rinktis šalį, kuri nebūtų labai tolima, bet joje būtų šilčiau, nei Lietuvoje.

Ir štai tada pagalvojome apie Čekiją. Juk tai šalis, esanti iškart už kaimyninės Lenkijos, bet jau gerokai piečiau, nei Lietuva, taigi tikėjomės, kad ten bus šilčiau ir sausiau (tiesa, lietaus teko ir Čekijoje, o oro temperatūra buvo vos keliais laipsniais aukštesnė, bet ir tai gerai, ar ne?). Be to, abu praeityje buvome trumpam buvę Prahoje ir jau žinojome, kad tai – gražus miestas.

Praha vakare, žvelgiant nuo Karolio tilto.

Praha, kaip ir Berlynas, aišku yra labai populiarus miestas, ypač vidurvasarį. Tačiau, kiek paieškojus (norėjome, esančio ne per toli nuo centro, su galimybe pastatyti automobilį nemokamai), pavyko aptikti ganėtinai kuklią visai neblogą vietą apsistoti šeštoje Prahoje*, kurios didžiausias pliusas, be puikios strateginės vietos (senamiestį pėstute pasiekdavome per 20 min.) buvo butui priklausantis sodelis, kuriame kas rytą pusryčiaudavome.

Kad sužinotume, ką gero galima nuveikti Prahoje, paieškojome informacijos internete. Įlindome ir į „YouTube“. Ir čia radome mums labai pravertusį kanalą „PRAGUE GUIDE – Your honest guide for Prague“, kurį nuoširdžiai rekomenduoju visiems, daugmaž suprantantiems angliškai ir ketinantiems apsilankyti Čekijoje.

Vienas iš šio kanalo kūrėjų Janekas Rubešas yra žinomas čekų žurnalistas, labiausiai išgarsėjęs ir už šalies ribų po žurnalistinio tyrimo apie tai, kaip Prahos taksistai apgaudinėja turistus ir lupa už kelionę nesuvokiamas sumas pinigų (sukčiaujantys taksistai žurnalistą, parengusį apie tai net keliose šalyse transliuotą laidą, grasino net nužudyti).

Savo laidų cikle „PRAGUE GUIDE – Your honest guide for Prague“ Janekas pasakoja apie populiarius turistų spąstus (kur neverta eiti valgyti, nes permokėsite ir gausite nekokybišką maistą, kiek turėtų kas kainuoti, kur nesėsti į taksi ar nesikeisti valiutos, nes keičiama ypač turistui nenaudingu kursu), o kartu duoda patarimus, pavyzdžiui, ką pamatyti Prahoje ir Čekijoje apskritai, kur pasilinksminti, kur pavalgyti, ko paragauti ar net ko parsivežti lauktuvių.

Šis „YouTube“ kanalas, kaip įsitikinome, yra ne tik labai naudingas, bet ir nepaprastai populiarus. Visos J.Rubešo rekomenduotos vietos buvo tiesiog apgultos turistų, akivaizdžiai žiūrėjusių jo laidas, nors rekomenduotos kavinės ar barai vietos dažnu atveju buvo ten, kur vargu ar ne vietiniai atsitiktinai aptiktų.

Gražiosios Prahos Loretos, kurią sudaro vienuolynas, Viešpaties gimimo bažnyčia, Santa Casa ir varpinė, puošmena.

Bet apie tai – vėliau. Grįžkime prie pasiruošimo kelionei.

Taigi, kaip supratote, peržiūrėjome nemažai laidų apie Čekiją, taip pat pavartėme šiek tiek po ranka pakliuvusios spausdintos literatūros, paskaitinėjome šį bei tą internete ir išsiruošėme į kelionę.

Išvykti kažkodėl nusprendėme naktį iškart po mano gimtadienio (neklauskite, kodėl). Tad, užuot kaip reikiant pašventus, per mano gimimo dieną nuėjome miegoti kokią 19 val. (miego vis tiek po to labai trūko). Atsibudome po kokių trijų valandų, kad spėtume susiruošti į kelionę.

Išvažiuoti buvome suplanavę 1 val. nakties (Prahoje turėjome būti 16 valandą, manėme, kad laiko turėsime į valias). Bet, aišku, besikuičiant, nustatinėjant navigaciją ir pan., išvažiavome kokia valanda-dviem vėliau.

Patarimas iš patirties: visada keliaujant automobiliu verta turėti daugiau nei vieną prietaisą su navigacija. Tam puikiai praverčia išmanieji telefonai ar plančetės su žemėlapiais, veikiančiais ir be interneto (offline). Nepatingėkite jų atsisiųsti, nes navigacija automobilyje gali kartais ir pavesti. O taip pat nepagailėkite euro-kito popieriniam Europos kelių atlasui, kurį visada galite vežiotis automobilyje. Kartais jis tikrai praverčia.

Kelionės išvakarėse prapliupo lietus. Tai buvo viena didžiausių liūčių šią vasarą. Lijo ir naktį, kai išvažiavome. Lyti nustojo tik atsidūrus ties Alytumi, o per Lenkiją važiavome išvis be lietaus.

Keliavome automobiliu, vairavome pasikeisdami, o kelionė truko daugiau nei 12 valandų, nepaisant to, kad labai ilgam nestojome.

Važiavome per Augustavą, Lomžą, Varšuvą, Lodzę, Vroclavą, iš kur pasukome E40 keliu ir palei Vokietijos-Lenkijos pasienį pasiekėme Čekiją:

Kelias per Lenkiją į Čekiją.

Kelias buvo geras. Ties Varšuva prasidėjo magistraliniai keliai, už kurios kol kas mokėti nereikia. Tiesa, po metų ar net mažiau situacija gali pasikeisti ir už kelius važiuojant šiuo ruožu gali tekti mokėti, mat jau įrenginėjama nemažai mokėjimo punktų. Taigi, jeigu planuosite keliauti į Prahą kitąmet, įskaičiuokite į galimas kelionės išlaidas ir kelių mokesčius.

Į Čekiją įvažiavome keistu vingiuotu ir gana siauru keliuku.

„Ar tai išties gali būti tarptautinis kelias?“ – klausėme vienas kito.

Abejonės dėl kelio išsisklaidė pasiekus Liberecą, už kurio važiavome pakankamai geru keliu.

Degalinėje iškart už sienos nusipirkome specialią vinjetę automobiliui, dešimčiai dienų kainavusią 310 CZK, arba 11,8 euro pagal dabartinį kursą.

Ant Karlo tilto.

Po daugiau nei pusės paros, praleistos kelyje, pasiekėme Prahą, miestą, nustebinusį savo grožiu ir didybe daug labiau, nei tikėjomės.

Čia buvo tiek daug ką nuveikti, kad suplanuotų trijų nakvynių Prahoje mums neužteko, taigi susitarėme su šeimininku, kad pratęstų buto nuomą dar vienai nakčiai, o mes spėtume apžiūrėti bent jau tai, ką suplanavome pamatyti.

Patarimas iš patirties: planuodami atostogas Prahoje imkite viena nakvyne daugiau, nei ketinate. Tikrai pravers!

Bet apie tai, ką pamatėme Prahoje ir, ką rekomenduočiau aplankyti jums, o taip pat apie galimybę skaniai papietauti neišlaidaujant ir apie įpatingą vietą Čekijoje – Kutna Horą papasakosiu jums kituose šio kelionių dienoraščio dalyse jau netrukus.

—-

*Praha, beje, buvusi Šventosios Romos imperijos sostine, yra miestas ant penkių kalvų, išsidėsčiusių abiejose Vltavos upės pusėse. 1922 metais prie miesto prijungti 37 rajonai. Dabar Čekijos sostinė skirstoma į dešimt pagrindinių rajonų, kurie skiriami į dar 22 smulkesnius rajonus, o šie – į dar mažesnes kaimynystes. Šeštoji Praha, kaip aiškinama Prague Guide, yra laikoma prestižiškiausiu miesto rajonu po Pirmosios Prahos, tai yra, senamiesčio. Šeštoje Prahoje gyvena nemažai miesto politikų ir užsieniečių verslininkų. Be to, čia gausu elegantiškų vilų (kuo mes turėjome progos įsitikinti) ir ambasadų.

Share

5 Komentarai

Ką manote apie šį įrašą ?