Giedrės blogas

Kuo mūsų stalas panašus į Radvilų ir kitos gastronominės įdomybės

Milžiniškos oranžerijos, kuriose viešėjo šimtai apelsinmedžių, figmedžių ir granatmedžių, o taip pat augo vynmedžiai, graikiniai riešutmedžiai. Daržuose auginami artišokai, šparagai, salotinės sultenės gražgarstės, pipirnės, špinatai ir įvairūs kiti prieskoniai, kurių skonis bei pavadinimai ir daugumai šių dienų tautiečių yra egzotiški. O kur dar moliuskai ant pietų stalo ir daug iš įvairių šalių importuoto vyno?

Karalienės Bonos Sforzos dėka į Lietuvą atkeliavo lazanijos, mūsų virtuvėje prigijusios skrylių pavadinimu. Pav. iš wikimedia.org

Karalienės Bonos Sforzos dėka į Lietuvą atkeliavo lazanijos, mūsų virtuvėje prigijusios skrylių pavadinimu. Pav. iš wikimedia.org

Visa tai mūsų valstybėje jau prieš kelis šimtus metų! Tiesa, daugiausiai šios gėrybės buvo skirtos mūsų didikams. Bet kai kuriuos egzotiškesnius patiekalus iš aukštuomenės perėmė ir valstiečiai. Kad ir tas pačias į Lietuvą kartu su Bona Sforza patekusias lazanijas, kurie valstiečių virtuvėje žinomi kaip skryliai, nors kai kur tarmiškai tebevadinami „lazankėmis“.

Tai – vos keletas įdomybių, kurias galima atrasti paskaičius 2014 metais išleistą gausiai iliustruotą ir net 60 autentiškų receptų praturtintą profesoriaus dr. Rimvydo Laužiko knygą apie lietuvišką kulinarinį paveldą „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Beje, šis istorikas rašo ir labai įdomų tinklaraštį „Lietuvos kulinarinis paveldas„, į kurį mielai užmetu akį. Rekomenduoju su juo susipažinti ir jums, jei dar tokio neatradote, bet domitės istorija, ypač gastronomijos istorija. 

Perskaityti šią knygą įsigeidžiau jau po pirmojo interviu su dr. R.Laužiku, kuriame jis man pasakojo apie Lietuvoje vartojamų daržovių ir jų pavadinimų kilmę bei atsiradimą ir paplitimą Lietuvoje. Šis interviu padėjo suprasti, kodėl mūsų šalyje žmonės, ypač vyresnės kartos, nepratę vartoti daug žalumynų. Pasirodo, kurį laiką jų mūsų šalyje nelabai ir būta.

Ar žinojote, kad nė vienos šiomis dienomis Lietuvoje auginamos daržovės laukiniai protėviai Lietuvoje neauga? Vienintelė maistui vartota daržovė, kurios kilmė yra grynai lietuviška, yra barštis.

Dabar mes lankinių barščių, kurie yra Sosnovskio barščių giminaičiai, maistui nebevartojame. Tačiau ilgą laiką, net iki XIX amžiaus iš jų lapų virta sriuba, kurios pavadinimas žinomas ir šiuolaikiniam žmogui. Tiesa, šių dienų barščiuose jiems pavadinimą davusios daržovės nebėra. Pamažu barščių lapus išstūmė kitokių daržovių, tarp jų – ir raudonųjų burokėlių – lapai. Pagaliau barščiai virto tiesiog burokėlių sriuba.

Dabartiniai šaltibarščiai, pasirodo, neturi nieko bendra su lietuviškai barščiais.

Dabartiniai šaltibarščiai, pasirodo, neturi nieko bendra su lietuviškai barščiais.

Dar įdomiau tai, kad dabartiniai šaltibarščiai, kuriais mes taip didžiuojamės, o jų gražia rožine spalva ir sudedamosiomis patiekalo dalimis gąsdiname svečius iš užsienio, neturi nieko bendra su lietuviškai barščiais. Savo kilme jie artimesni yra Balkanų regione paplitusiai tirštai sriubai tarator. Visa ši painiava gana aiškiai išdėstyta jau minėtoje dr. R.Laužiko knygoje. Kam įdomu, susiras. Tad verčiau nesikartosiu.

Profesorius savo knygoje atskleidžia ir daugiau kulinarinių įdomybių, paslapčių ir netgi nesusipratimų. Skaitai jo knygą ir sužinai, kad, pavyzdžiui, LDK tortai nė trupučio neprimena tų, kuriais didžiuojasi šių dienų šeimininkės. Šiais laikais tortus, kuriais XVII amžiaus pabaigoje mėgavosi Radvilos, veikiau priminė tešlos pyragus su įdaru (ir net nebūtinai saldžiu!).

Jeigu laiko mašina nusikeltume į ankstesnius laikus ir užsisakytume pašteto veikiausiai gautume ne tai, ko tikėjomės. Mums atneštų tešloje įkeptą mėsą! Tokia pašteto prigimtis slypi jau pačiame patiekalo pavadinime, kilusiame nuo prancūziško žodžio pâsté (pâté), reiškiančio tešlą.

Nors neriant gilyn į kulinarijos istoriją randi vis daugiau siurprizų, kartu aiškiai suvoki, kad viskas sukasi ratu ir tai, kas dabar atrodo itin modernu ir nauja, yra tiesiog primiršta sena. Kad ir magiškoji molekulinė virtuvė, kurios esmė – stebinti deriniais ir netikėtai išgautais skoniais bei patiekalų pateikimu. Arba populiarieji kinų virtuvės restoranai, kurių meniu galima rasti žuvies skonio kiaulieną ir kitus keistus patiekalus, „apsimetančius“ tuo, kuo jie nėra.

Pasirodo, stebinti svečius vaišėmis, kuomet patiekto patiekalo skonis yra visiškai kitoks, nei galima tikėtis pažiūrėjus, o valgantieji taip ir lieka nesupratę, kas jų lėkštėse, buvo būdinga jau barokinėje epochoje. XVII amžiuje Radvilų virėjas sugebėdavo kiaušinienę pagaminti be kiaušinių, arba padaryti už žmogaus galvą didesnį kiaušinį.

Vis dėlto šių dienų virtuvė artimesnė XVIII amžiaus prancūzų virtuvei, kuomet ruošiant maistą buvo atsižvelgiama į sezoniškumą, o prie mėsos pateikiama daržovių. Pavyzdžiui, vištiena su žaliomis salotomis arba su šviežiomis salotomis bei svieste keptais kalafiorais yra vienas iš XVIII amžiuje rekomenduotų valgyti patiekalų.

Per gastronomijos istoriją dar labiau atsiskleidžia žmonių papročiai, kasdienybė ir vienų santykiai su kitais.

Ar alus gali būti nacionalinis lietuvių alkoholinis gėrimas? pexels.com nuotr.

Ar alus gali būti nacionalinis lietuvių alkoholinis gėrimas? pexels.com nuotr.

Vienas atradimas nustebina labiau, nei kitas. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad dar XX amžiuje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje sužadėtuvės vadintos… užgertuvėmis? Kodėl? Nes sutarus tuoktis gausiai gerta alaus. Toks alaus sugėrimas laikytas sutarties patvirtinimu. Tiesa, ši įdomybė aptikta jau nebe R.Laužiko, bet kito kulinarijos paveldo tyrinėtojo istoriko Antano Astrausko 2008 metais išleistoje knygoje „Per barzdą varvėjo… Svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje“.

Šioje knygoje, kurioje pateikta medžiaga laikoma pirmuoju rimtu tyrimu, skirtu lietuviškų tradicinių alkoholinių gėrimų gamybai ir vartojimo kultūrai analizuoti, autorius ieško atsakymo, kokius gėrimus galima įvardinti kaip tikrai lietuviškais.

Taigi, koks yra mūsų nacionalinis alkoholinis gėrimas: midus, alus, o gal vis dėlto naminė degtinė? Ieškodamas atsakymų autorius pateikia ne tik galimą šių gėrimų kilmę, bet ir sąsajas su kitose tautose žinomais ir vartojamais gėrimais, tarkime, lietuviškos naminukės su škotišku viskiu.

Maisto ir gėrimų istorija yra tokia įdomi ir netikėta, kad apetitas auga beskaitant. Norisi ne tik visko paragauti, bet ir apie viską sužinoti dar daugiau. Todėl jau dabar knygų, kurias norėčiau perskaityti artimiausiu metu, sąraše rikiuojasi ir ne viena gastronominės istorijos knyga.

Viena jų – tik šiemet pasirodžiusi knyga „Oginskių dvaro virtuvėje“, kurios vienas iš autorių – tas pats R.Laužikas, o kiti bendraautoriai yra istorikai Jarosławas Dumanowskis, Arvydas Pacevičius ir savo produktyvumu stebinantis virtuvės šefas  Liutauras Čeprackas.

Dar viena suplanuota perskaityti knyga yra „Prie stalo visa Lietuva“, išleista 2015 metais Kaune. Vien jos iliustracijos įspūdingos! Tikiuosi, kad ir skaityti bus įdomu. Juolab, kad girdėjau apie šią knygą palankių atsiliepimų iš mitybos srityje dirbančių žmonių.

O taip pat jau esu nusižiūrėjusi knygą „Vynas lengvai“. Pastaroji – nebe iš kulinarijos istorijos, bet labiau pažintinė, šviečiamoji, leidžianti geriau pažinti vyną. Ją perskaičius gal ir netapsi someljė, bet tikiuosi, kad žinias apie vyną ši knyga padės gerokai pagilinti. Juk svarbu ne prisigerti, o pajusti skonį ir aromatą.

 

 

Share

Ką manote apie šį įrašą ?