Lietuvis – žmogus, bet suomis – labiau?

„Lietuvis yra žmogus, bet vokietis – labiau“, – maždaug taip kažkada juokavo aktorius Rolandas Kazlas. Sakysite, tai – anų laikų bajeris, kai užsieniečiams buvo atleidžiama viskas, nes jie turtingi, nes jie – iš Vakarų? Vakar teko įsitikinti, kad tai, deja, ir šių laikų realija.

Vilniaus centre yra tokia visai jauki vyninė „Savas kampas“, kurioje savaitgaliais laisvą staliuką įmanoma rasti tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Nusprendėme vakar po darbo užsukti ten puodeliui kavos. Žmonių nebuvo daug, aplinka – rami.

Viską sugadino staiga į vyninę įsiveržęs būrelis pusgirčių apie šešiasdešimties metų amžiaus suomių.

Matėsi, kad jie atsibeldė į Lietuvą pagerti ir „pasitūsinti“. Gal ir nebūtų nieko nuostabaus, tačiau suomiai, matyt, taip įsijautė linksmintis, kad užmiršo visą mandagumą ir deramą pagarbą aplinkiniams.

Savo elgesiu jie pabrėžtinai demonstravo, kad atvyko esą į trečiarūšę šalį, kur jiems viskas leidžiama ir atleidžiama, nes jie – užsieniečiai, kuriems čia viskas pigu (na čia dar klausimas, ar Lietuvoje išties viskas taip smarkiai pigu) ir todėl, kad visi aplinkiniai kažkokie netikėliai, prasčiokai, žemesnės klasės.

Girti suomiai tyčia stūgavo, bliovė savo užstalės dainas ir pabrėžtinai dažnai garsiai raugėjo.

Savo keliamu triukšmu ir chaosu jie trikdė visus kitus vyninės klientus, atėjusius čia pailsėti, ramiai atsigerti kavos, arbatos, vyno ar paskanauti patiekalų.

Turbūt bet kuri panašiai besielgianti lietuvių kompanija būtų tuoj pat išprašyta lauk. Tik ne suomiai.

Padavėjas, užuot pasijautęs padėties šeimininku ir sudrausminęs įsisiautėjusius svečius, trukdžiusius visiems likusiems vyninės lankytojams, kvailai šypsojosi ir trilinkas slankiojo aplink suomių stalą, bandydamas jiems visaip įtikti.

Vargšas vaikinukas, matyt, už tokį keliaklupsčiavimą tikėjosi itin gausių arbatpinigių. Tačiau abejoju, ar jų buvo tiek daug kiek jam norėjosi. Greičiausiai padavėjas kaip tik gavo mažesnius arbatpinigius iš visų kitų klientų, nepatenkintų, jo nesugebėjimu pažaboti triukšmadarius.

Stebėdama tokį kvailą padavėjo pataikavimą girtiems užsieniečiams supratau, kodėl suomiai taip įžūliai elgėsi. Jeigu jiems galima viskas vien todėl, kad jie – kitataučiai, atvykę iš turtingesnės šalies, kodėl tuomet nesiautėti? Negi bliausi visa gerkle namie, kur už prastą elgesį gali sulaukti deramo atkirčio? Greičiausiai gimtojoje šalyje tokie rėksniai yra ramūs it avinėliai, bijantys garsesnį žodį ištarti.

Juokingi man tie mūsų tautiečių kompleksai. Nei mes esame trečiarūšiai, nei privalome pataikauti prisilupusiems kitataučiams.

Mandagumas galioja visiems ir visur. Ir kol to nepasakysime ir neparodysime ne tik saviems, bet ir svečiams iš užsienio, tol šie ir siautės po mūsų miestus, šlapinsis ant Prezidentūros bei paminklų, demonstruos nuogus užpakalius ar garsiai stūgaus ir raugės mūsų kavinėse.