Giedrės blogas

„Pietinia kronikas“ – lietuviškasis „Martinas Idenas“

0
Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“.

Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“.

Niekada nemaniau, kad knyga gali nublokšti atgal į paauglystę, bet kaip tik taip nutiko skaitant Rimanto Kmitos knygą „Pietinia kronikas“.

Pavadinimas skamba keistai tol, kol nesužinai, kad ši knyga parašyta šiaulietiška tarme.

„O tau nebuvo sunku suprasti, kas parašyta?“ – klausė manęs draugai, sužinoję, kokią knygą skaitau.

Ne, tiesą sakant, nebuvo. Net nustebau, kaip lengvai skaitėsi tekstas ir kaip viskas atrodė savaime suprantama. Gal todėl, kad kalba, kuria buvo parašytas kūrinys, priminė man įprastą žemaičių tarmę, o gal ir todėl, kad per daugiau nei 20 Lietuvos Nepriklausomybės metų ši tarmė buvo ne kartą girdėta televizijos laidose, ypač humoro.

Apskritai turiu pasakyti, kad „Pietinia kronikas“ norėjau perskaityti jau senokai. Dėl dviejų priežasčių.

Pirma – tai teigiami atsiliepimai apie šią knygą, kurių girdėjau ir skaičiau ne vieną. Tiesą sakant, ypač įkvėpė recenzija, kurią parašė mano kolega Adomas Rutkauskas (a.k.a Adis) savo bloge „Riedančios uolos“.

Antra – R. Kmitą netiesiogiai pažinojau jau anksčiau, nors jis veikiausiai apie mane nežino.

Kažkada Klaipėdos universitete studijavau lietuvių filologiją ir švedų kalbą. Tame pačiame fakultete mokėsi ir Rimantas. Tiesa, jis buvo už mane keleriais metais vyresnis. O kadangi filologyne šiaip jau vyriškos lyties atstovai yra ganėtina retenybė (pvz., tuo metu, kai aš mokiausi, visame kurse, kurį sudarė keturios specializacijos po keliolika studentų, buvo vos keturi vaikinai), tai jie – nori-nenori likdavo pastebėti.

Taigi man buvo labai smalsu sužinoti, ką tas filologijos fakulteto mažumos atstovas rašo.

Knyga pasirodė labai įtraukianti ir smagi. Kartais skaidydama net garsiai nusikvatodavau, tuo išgąsdindama brangiausiąjį ir katę.

Kartu negalėjau atsistebėti neįtikėtinai tiksliai atspindėtu pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio paauglių gyvenimu. Vėl prieš akis iškilo momentai, kai prigludusi prie radijo imtuvo su nekantrumu laukdavau, kada prasidės mėgstama daina, kad spėčiau vienu metu nuspausti mygtukus „Play“ ir „Rec“ bei įrašyti ją į kasetę. Ir kaip pykdavau, jei radijo programos vedėjas imdavo kalbėti dar dainai nepasibaigus, arba, kada klausantis dainos susukdavo kasetę.

Atsiminiau ir apsipirkimą turguje tuo metu, kai dar nebuvo jokių „Akropolių“, lenarus, languotus marškinius ar savo pačių korektoriais, žymekliais išmargintas bei žiogeliais apsmaigstytas kuprines, kad atroddytų „kiečiau“.

O kur dar ryškus susiskirstymas tarp forsų arba urlaganų ir neformalų bei amžinos kovos tarp šių grupių. R. Kmita knygoje paminėjo net legendinę Klaipėdos „Prieplauką“ – neformalų Meką.

Skaitydama „Pietinia kronikas“ puikiai prisiminiau ir laiką, kuomet visi klasės vaikinai užsiaugino pusilgius plaukus iki pečių, kad būtų panašūs į „Nirvana“ lyderį Kurtą Cobainą.

Akivaizdu, kad rašydamas knygą autorius ypač daug dėmesio skyrė detalėms. Jeigu jus įdomu, kokios muzikos Lietuvos paaugliai klausėsi paskutiniuoju XX amžiaus dešimtmečiu, atsiverskite „Pietinia kronikas“. Ten rasite viską – nuo RSA, BIX, „Fojė“, iki Haddaway, „Ace of Bace“, „Guns N’ Roses“ ar jau minėtos „Nirvana“.

Sužinosite, kokie plakatai kabojo dažno paauglio kambaryje, kokius filmus žiūrėjome ir kas buvo mūsų dievaičiai bei panašias smulkmenas, kurios tuo metu atrodė be galo reikšmingos.

Be to, kad knyga puikiai atspindi ano meto paauglių gyvenimą, ji rodo ir jaunuolio raidą iš tik apie pinigų užsikalimą ir nekaltybės praradimą svajojančio forsiuko, nesuprantančio, kokia prasmė yra mokytis, į daug skaitantį ir vis giliau mąstantį žmogų, kurį keistis paskatino, žinoma, meilė. Taigi, knyga yra savotiškas lietuviškasis „Martinas Idenas“, tik su mažiau tragiška pabaiga.

Taip pat „Pietinia kronikas“ paskatino iš naujo atrasti poezijos žavesį ir pačiai sau atskleisti jos naudą (eilėraščiai padeda gana tiksliai įvardinti tai, ką tuo metu jauti) – viešėdama pas tėvus net susiradau kažkada taip mėgto Henriko Radausko eilėraščių tomelį ir išsamiau pasidomėjau haiku.

O gražiausia, lyriškiausia, kartu ir liūdniausia, filosofiškiausia knygos vieta man buvo apie Klaipėdą. Grįžusi į gimtąjį miestą net bandžiau pajusti – ar išties tas Klaipėdos oras kitaip kvepia, įsiklausyti, ar tikrai kranai keistai girgžda.

Pagaliau buvo įdomu aptikti, kad kažką dar be manęs ištiko tas keistas jausmas, kai aiškiai supratau, kur gyvensiu ir dėl to nekilo nė menkutės abejonės.

Na ir, žinoma, buvo labai smalsu paskaityti apie knygos kalbą, apie tai, kaip autoriui sekėsi perteikti šiauliečių šnektą. Nes man visada darbo užkulisiai yra patys įdomiausi.

Tad kam rekomenduočiau šią knygą?

90-tųjų vaikams, o taip pat dabartiniams paaugliams, norintiems suprasti, kaip gyveno ankstesnė karta, tiems, kurie mėgsta poeziją ir tiems, kurie pamiršo apie jos grožį, šiauliečiams ir norintiems sužinoti apie Šiaulius, norintiems nuoširdžiai pasijuokti ir kartu besidomintiems paauglio branda, na ir tiems, kas gyvena, gyveno ar gyvens Klaipėdoje.

Share

Ką manote apie šį įrašą ?