Giedrės blogas

Taip, mes irgi esame egzotika

4

Galvojant apie egzotines šalis visada prieš akis iškyla palmės, kaip piktžolės visur želiantys kaktusai, kalnai, smėlynai, turkio spalvos jūra, laisvai bet kur šokuojančios kengūros, žavūs vombatai, išdidūs kupranugariai ar kiti egzotiniai gyvūnai, be galo aštrus maistas, gardus vynas, ryškiaspalviai vietinių drabužiai ir ne mažiau ryškus jų temperamentas.

Tokie eksponatai, kaip šie, rasti Sandomiero požemiuose, mums atrodo įprasti, o kažkam tai yra visiška egzotika.

Tokie eksponatai, kaip šie, rasti Sandomiero požemiuose, mums atrodo įprasti, o kažkam tai yra visiška egzotika.

Prie egzotinių šalių rodos niekaip nepriskirtumei Lietuvos ir jos kaimynių. Netgi Skandinavijos šalys atrodo egzotiškiau už lygumų ir girių kraštą esantį kažkur Vidurio Europoje, daugelio dažniau priskirtiną Rytų Europai (o juk taip knieti visiems įrodyti, kad mes esame jei ne Vidurio, tai bent jau Šiaurės ir tikrai ne Rytų europiečiai).

Kam gi gali būti įdomios mūsų lygumos ar etnografinės sodybos Rumšiškėse? Net ir už dailius mūsų senamiesčių pastatus yra kur kas įspūdingesnių pastatų kažkur ten, kitur: Italijoje, Prancūzijoje ar mažiau tolimose Vokietijoje, Čekijoje.

Ne, tai nereiškia, kad nemylime savo šalies. Mums mieli Lietuvos peizažai, patinka ramūs ežerai ir visai romantiškai nuteikia senovinės pirkios, šiaudiniais stogais. Mums gardus ir mūsų maistas, nors dažnai ir per riebus, ar gėrimai. Vis dėlto kartais atrodo, kad kitų egzotiškesnių kraštų gyventojai yra tarsi labiau apdovanoti – jie gyvena įdomesnėje, įspūdingesnėje aplinkoje, kur visko yra daug daugiau: spalvų, skonių, kvapų, vaizdų, emocijų, patirčių. Ir turbūt retai susimąstome, o kaip gi mes atrodome tiems anų kraštų gyventojams.

Ar kada susimąstėte, kaip iš kito pasaulio krašto atkeliavusiam žmogui atrodo Vilnius?

Ar kada susimąstėte, kaip iš kito pasaulio krašto atkeliavusiam žmogui atrodo Vilnius?

Neseniai lankiausi Lenkijoje – ne pačioje egzotiškiausioje mūsų akimis šalyje, kur daug kas atrodo taip pat, kaip ir Lietuvoje, net ir žmonės atrodo taip pat, kaip mes (mane lenkai turbūt laikė lenkaite, nes visuomet užkalbindavo lenkiškai, o kai atsakydavau, kad jų nesuprantu, gerokai nustebdavo). Tai buvo komandiruotė, per kurią su dar 25 žurnalistais iš viso pasaulio domėjomės statybinės technikos naujovėmis.

Mus apgyvendino nuostabiame senoviniame Sandomiero mieste, sugriovusiame mano įsivaizdavimą, kad už Krokuvą žavesnio miesto Lenkijoje negali būti (dar nesu tikra, ar Sandomieras nurungė Krokuvą, bet tikrai jai prilygsta savo grožiu). Bet apie Sandomierą galbūt parašysiu kitame įraše.

Taigi, komandiruotės dienotvarkė buvo maždaug tokia: vieną dieną atvažiuojame, įsikuriame ir susipažįstame vieni su kitais, kitą dieną pašvenčiame darbui. O po to gidai mus supažindina mus su Sandomiero miesteliu.

Žavaus Sandomiero gatvelė.

Žavaus Sandomiero gatvelė.

Žurnalistų grupė, kurioje aš buvau, pasitaikė gana egzotiška. Joje buvo australietis, kinė, ispanas, pietų ir šiaurės amerikietė ir dar keli, kurių tautybių neišvardysiu.

Vaikščiojome po Sandomierą, po to nusileidome į jo požemius (beje, visiškai neplanuotai per dvi savaites išvaikščiojau dviejų miestų – Vilniaus ir Sandomiero – požemius). O ten buvo eksponuojama visko: nuo legendą apie Sandomierą iliustruojančių piešinių, mamuto kaulo, kiniško porceliano iki kunigaikščių kardų, archeologinių radinių (puodų, šukių, iečių antgalių), sielių ar senovinių buities rakandų, tokių kaip sviestamušė, senovinis verpimo ratelis, girnos, moliniai indai. Visa tai tiek kartų matyta Lietuvos muziejuose, kad nebedarė didelio įspūdžio.

Bet štai australas be paliovos viskuo stebėjosi ir viską uoliai fotografavo, vis kartodamas, kaip visa tai įdomu ir neįprasta. Tas pats australas nepaliovė stebėtis Lenkija ir važiuojant autobusiuku. Drauge su amerikiete aptarinėjo, kokia vis dėlto egzotiška ta Europa ir kaip čia turėtų būti įdomu bei smagu gyventi. Juos stebino viskas – netgi lenkiškos kapinės (o lenkai savo mirusius artimuosius, sprendžiant iš gėlių ir žvakių kapinėse kiekio, lanko netgi uoliau už mus). Klausiausi jų pokalbio (negalėjau negirdėti) ir galvojau, kaip čia yra, kad jiems taip viskas įdomu, nors jie juk lankėsi net, mūsų požiūriu, ne įspūdingiausioje ir net ne labiausiai klestinčioje senojo žemyno šalyje.

Ne mažiau viskas stebino ir kinę. Pamačiusi molinius indus ji aiktelėjo: „Čia – porcelianas?“ Gidas net sutriko nuo tokio klausimo – kaip galima molinius indus painioti su porcelianu. Bet juk mes, nuvykę į Kiniją, turbūt stebimės tuo, kas jiems yra taip pat įprasta, kaip mums moliniai indai.

Ir štai aš, pažvelgusi į tai, kas mums iki skausmo pažįstama, žmonių, atvykusių iš tolimesnių šalių, akimis supratau, kad kažkam mes esame ne ką mažiau egzotiškesni ir įdomesni, nei mums kitų žemynų gyventojai. Kažkur ten, kitur, net lietuviškas obuolys atrodo egzotiškas vaisius, o mūsiškės lygumos – neįprastas kraštovaizdis. Kažkam net ir mūsų elgesys, apranga, kalba, maistas, papročiai yra įdomūs, intriguojantys, o galimybė čia gyventi atrodo viliojanti. Taigi nesame mes nykūs ir niekam neįdomūs. Kažkam mes esame visiška egzotika.

4 Komentarai

  1. Ele

    Man tenka pavedžioti po Vilnių daug keliavusius žmones, tai jiems čia didelis įspūdis. Maistas irgi patinka, ne per riebu. Tik nedaug kas žino, kaip pas mus faina, todėl nesilanko, Ryga ir Talinas geriau reklamos yra gavę.

    Atsakyti
    • Giedre

      Su šalies reklama pas mus išties ne kas. Net padorių smagių suvenyrų nelabai yra. Manyčiau, kad mūsų šalies įvaizdžio formuotojams ir reklamos kūrėjams reikėtų daugiau pabendrauti su gidais ar su kitais žmonėmis, kuriems tenka dažnai kontaktuoti su į mūsų šalį atvykstančiais svetimšaliais ir tada galbūt pavyktų sukurti geresnę reklamos strategiją. 🙂

      Atsakyti
      • Ele

        Pilies g. pradžioje, kur ant sienos arbatinukai, dabar yra labai gera suvenyrinė, kur dovanos tradicinės ir originalios. Rekomenduoju kada apsilankyti.

        Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?