Giedrės blogas

Veiviržėnų kapinių koplyčia – ją verta pamatyti

4

Senoji Veiviržėnų kapinių koplyčia – kukli, bet ypatinga. G.Balčiūtės nuotr.

Klaipėdos rajone, pasukus į pietryčius nuo uostamiesčio ir pavažiavus apie 25 kilometrus privažiuosite nedidelį Veiviržėnų miestelį.

Šiame miestelyje gyveno dalis mano giminaičių, iš Veiviržėnų apylinkių kilę mano protėviai, o medinėje Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje buvau pakrikštyta.

Kadangi, iš Veiviržėnų apylinkių kilę mano protėviai, nenuostabu, kad nemažai giminaičių palaidota būtent šio miestelio kapinėse. Tos kapinės – ypatingos. Jose vis dar išlikę antkapinių paminklų, pastatytų dar XIX amžiuje mirusiems žmonėms. Apie tai liudija antkapių užrašai.

Daugiau nei prieš šimtmetį pastatytas antkapinis paminklas žymi kapą, kurio nebelikę.

Tiesa, dauguma kapų jau nebeišlikę, nes jau nebeliko juose palaidotus mirusiuosius menančių gyvųjų. Ant šių kapų jau supilti nauji kapai, kuriuos žymi nauji paminklai. Nepaisant to, senieji antkapiniai paminklai pagarbiai tebesaugomi šalia pastatytų naujiems mirusiems.

„Czonaj ylsa kunas lig Suda Diewa Antona Potsaus. Prasza sawa priatelu sukalbiete ben 3 Sweika Marija“, – liudija užrašas ant vieno senutėlio kryžiaus. Panašių kryžių galima rasti prie dažno šių kapinių kapo.

Visada atvažiavusi į Veiviržėnų kapines mėgdavau apžiūrinėti tuos senus paminklus, žvilgsniu vėl ir vėl tyrinėti senųjų kryžių ornamentus ir skaityti dar net ne lietuviška abėcėle užrašytus užrašus.

Bet užvis labiau mane traukdavo kapinių centre stovinti senutėlė, mažutė, medinė koplyčia. Deja, jos durys visada būdavo užrakintos. Nepaisant to, aš vis tiek pasistiebusi mėgdavau pasižvalgyti pro apleistos koplyčios langus ir svajodavau kada nors apsilankyti jos viduje.

Ir pagaliau tai įvyko! Prieš Motinos dieną belankant palaidotų artimųjų kapus ir nusprendus pasivaikščioti po kapines bei eilinį sykį pasigėrėti senaisiais paminklais, koplytėlės durys buvo atviros.

Viduje buvo tuščia ir viskas čia atrodė taip, tarsi būtų sustojęs tekėti laikas.

1797 metais padarytas kryžius. G.Balčiūtės nuotr.

„Roku 1797“ skelbė užrašas ant medinio kryžiaus pagrindinių durų dešinėje. Po nukryžiuotoju buvo prikabinta lentelė, ant kurios buvo galima perskaityti, kad šis kryžius – saugomas valstybės meno dirbinys.

Koplyčios interjeras buvo kuklus. Daug kas jau seniai sunykę. Nebeliko autentiškųjų suolų su klauptais – juos pakeitė senos aktų salės kėdės, klausykla nebeturėjo vartelių ir stogelio. Sutrūnijusios ir choristams skirto balkonėlio lentos, nelikę nė vargonų (o gal jų čia niekada ir nebuvo?).

Puošnusis koplytėlės altorius. G.Balčiūtės nuotr.

Tačiau išlikęs puošnus, nors ir gana nuosaikus altorius, o ant medinių sienų buvo galima įžvelgti kadaise jas puošusių spalvingų ornamentų likučius. Tebekabojo ir varpai, turbūt skambėdavę išlydint mirusįjį į kapus ar per šventes, o kampe liūdnai tūnojo medinis paaukštinimas karstui pastatyti, užstiestas senu austiniu juodai baltu audeklu, liudijantis apie pagrindinę koplyčios paskirtį.

Nepaisant viso savo kuklumo ir susidėvėjimo ši senutėlė kapinių koplyčia buvo kažkuo ypatinga. Tą akimirką, kai joje lankiausi, man tai buvo patys žaviausi kada nors aplankyti Dievo namai. Net nežinia, kas sukūrė tą ypatingą nuotaiką: ramybė, kurios nedrumstė nei gyvieji, nei aplink koplyčią miegantys mirusieji, ant grindų pro nedidelius koplytėlės langus krintantys vakaro saulės spinduliai, senas dailus altorius ar priešais altorių uždegtos natūralaus bičių vaško žvakelės.

Vėliau ieškojau spausdintos ir virtualios informacijos apie šią Veiviržėnų kapinių koplyčią. Jos nebuvo daug, bet štai ką pavyko sužinoti.

Veiviržėnų parapinėse kapinėse stovinti medinė liaudiškų formų koplyčia-oratorija, pastatyta 1791 m. G.Balčiūtės nuotr.

Veiviržėnų parapinėse kapinėse stovinti medinė liaudiškų formų koplyčia-oratorija, pastatyta 1791 m. Dabar ji, kaip ir senasis kapinių vartų kompleksas, pastatytas XIX amžiuje, yra respublikinės reikšmės paveldo objektai.

Iš pradžių koplyčia stovėjusi senosiose Veiviržėnų Šv. Jurgio kapinėse. Tačiau, kaip rašo Jurga Žemaitytė straipsnyje apie Veiviržėnus, XIX amžiaus 6 dešimtmečio pabaigoje – 7 deš. pradžioje senose kapinėse nelikus vietos ir nesant galimybių jas išplėsti, o carinei valdžiai uždraudus žmones laidoti bažnyčios šventoriuje, buvo atidarytos naujosios kapinės, už maždaug kilometro nuo miestelio centro, greta kelio į Švėkšną.

Choristų balkonėlis. G.Balčiūtės nuotr.

Carinė valdžia planavusi senosiose Šv. Jurgio kapinėse buvusią koplyčią paversti stačiatikių cerkve, bet miestelio katalikai, siekdami ją toliau naudoti savo poreikiams, perkėlė koplyčią į naująsias kapines.

1937 metais Veiviržėnus labai nuniokojo kilęs gaisras, kurio metu sudegė beveik visa gyvenvietė. Išliko tik bažnyčia, kelios etnografinės sodybos ir minėtoji kapinių koplyčia.

Dabar kapinių koplytėlės interjeras yra kiek atnaujintas ir tam tikromis progomis, pavyzdžiui, per Motinos, Tėvo dienas ar Vėlines, čia aukojamos šventos Mišios.

Vaizdas nuo altoriaus. G.Balčiūtės nuotr.

Prie koplyčios rytų pusėje stovi ir tarpukariu moterų sambūrio už aukas pastatyta „Pieta“, kurią gali iškart pastebėti, vos įžengus pro gražius senuosius kapinių vartus.

Ši skulptūra matoma ir pro atviras koplyčios duris. Tiesa, šįkart, užburta koplytėlės grožio, nei „Pietos“, ne gražiųjų kapinių vartų nenufotografavau – tiesiog pamiršau apie juos.

Vis dėlto geriausia visą, apie ką papasakojau, pamatyti gyvai, savo akimis.

Koplytėlėje tebesaugomi seni kryžiai. G. Balčiūtės nuotr.

Tad jei lankysitės Klaipėdos ar Šilutės rajone, užsimanysite pamatyti gražuolę Švėkšną, nuvažiuokite ir į netoliese esančius Veiviržėnus, stabtelėkite prie kapinių ir paklaidžiokite po jas.

Paskaitinėkite senus užrašus ant paminklų ir pasigrožėkite senoviniais kryžiais, kuriuos nukalė dar XIX amžiuje gyvenę kryždirbiai. O jeigu koplyčia bus atidaryta, užsukite ir į ją. Tai bus puiki galimybė ne tik prisiminti mirusius, pasigėrėti sakraliniu menu, bet ir prisiliesti prie istorijos.

 

Share

4 Komentarai

Ką manote apie šį įrašą ?