Giedrės blogas

Vilniaus požemiai ir įrodymas, kad norai pildosi

9

Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiuose pirmąsyk lankiausi dar besimokydama mokykloje (berods 11-toje klasėje). Tada jie paliko man neišdildomą įspūdį ir nuo to laiko svajojau dar kartą jose apsilankyti. Tačiau svajonės išsipildymas užtruko dėl paprastos priežasties – į požemius niekas pavieniui neįleidžia, tik grupelėmis, o tos grupės turi būti ne mažesnės nei 10 žmonių.

Štai tokiais laiptais kažkada į katedros rūsius buvo nuleidžiami karstai.

Štai tokiais laiptais kažkada į katedros rūsius buvo nuleidžiami karstai.

Taigi reikėjo susiorganizuoti maždaug dešimties draugų kompaniją į ekskursiją, o žinote, kaip būna su tais organizavimais. Viskas prasideda nuo „Būtų gerai pamatyti…“ ir baigiasi „kada nors reikės susiorganizuoti“. Tas „kada nors“ – labai neapibrėžta sąvoka, dažniausiai nurodanti į labai tolimą ateitį, o neretai reiškianti norus, kurie galėtų išsipildyti, bet taip ir lieka tik norais.

Man pasisekė ir tas „kada nors“ vis dėlto atėjo – netikėtai sulaukiau pasiūlymo pamatyti požeminį Vilnių, į kurį atsakiau entuziastingu „Taip!“ Tad po daug metų aš vėl vaikščiojau katedros rūsiais, lankiau ten palaidotų valdovų kapus, stuksenau požemių sienas, tikėdamasi surasti Vytauto Didžiojo kapavietę (girdėjau versijų, kad šio Didžiojo kunigaikščio palaikai gali slypėti net ne katedroje, o Merkinės bažnyčioje).

Tarp kitko, pastaruoju metu vis pastebėdavau tai vieną, tai kitas straipsnį apie požemius, Barborą Radvilaitę ir kitus panašius dalykus, kuriuos godžiai perskaitydavau. Tai tik dar labiau sustiprindavo norą pamatyti požemius ir štai – ėmė tos svajonės ir išsipildė. Dabar galvoju, gal išties yra tame tiesos, kad turi tai, apie ką daugiausiai galvoji? Jei taip, svajoti reikia labai atsargiai ir pozityviai.

Barboros Radvilaitės karstas (kas per dokumentai, padėti šalia karūnos, taip ir nepaklausiau).

Barboros Radvilaitės karstas (kas per dokumentai, padėti šalia karūnos, taip ir nepaklausiau).

Katedros požemiai nuo tada, kai juose lankiausi paskutinį kartą, kiek pasikeitė: jose atsirado ir trimatė holograma, ir smagi skaitmeninė istorinė rekonstrukcija, leidžianti sužinoti, kaip skirtingais laikotarpiai kito katedra, ir animuoti čia palaidotų valdovų atvaizdai.

Šįkart teko pasivaikščioti ne tik katedros požemiais, bet ir kai kuriais kitais Vilniaus rūsiais – tai leido susidaryti pilnesnį vaizdą apie tai, kaip kažkada gyveno šio miesto gyventojai.

Tai, ką pamačiau vaikščiodama po katedros požemius, aprašiau reportaže, kuris buvo atspausdintas žurnale „Šeimai“ (Nr. 8). Čia pateikiu pilnesnį nei atspausdintas reportažo variantą ir turiu pasakyti, kad šiame straipsnyje papasakota toli gražu ne viskas (dar šiek tiek medžiagos pasilikau kituose straipsniuose). Tad kviečiu susipažinti su mano įspūdžiais iš požeminio Vilniaus:

—-

Karališkosios karūnos kopija. Kur originalai, niekas nežino.

Karališkosios karūnos kopija. Kur originalai, niekas nežino.

Vilniaus gyvenimas verda ne tik ant žemės, bet ir po žeme. O tame požeminiame pasaulyje atsispindi rodos jau seniai išnykusi praeitis. Čia galima pamatyti kadaise tame pačiame mieste gyvenusių paprastų ir kilmingųjų žmonių kasdienybę ir papročius.

„Visa miesto istorija yra po žeme. Antžeminis Vilnius – jaunas. Tai – XVI-XVII amžiaus miestas. O senųjų pastatų liekanos – pamatai, rūsiai yra po žeme“, – įsitikinusi aukščiausios kategorijos gidė Emilija Guobienė.

Keliais metrais pakilęs miestas

Vilnius - žavingas miestas tiek ant žemės, tiek po žeme.

Vilnius – žavingas miestas tiek ant žemės, tiek po žeme.

Dabartinis Vilnius yra gerokai aukščiau, nei buvo prieš kelis šimtus metų. Apie tai liudija atidengti kai kurių pastatų senieji plytų mūrų fragmentai, leidžiantys spręsti, kada maždaug statinys buvo pastatytas.

Pavyzdžiui, ant vieno Bernardinų gatvės namo sienos galima pamatyti XVI amžiaus arkos formos mūro fragmentą – greičiausiai kažkada čia buvusio lango ar durų viršutinę dalį. Šis mūras yra pakankamai žemai – maždaug pusės metro aukštyje. Tai nereiškia, kad anuomet vilniečiai buvo nykštukai. Tiesiog per penkis amžius pati Pilies gatvė pakilo 1,2 metro. Ir tai – ne labiausiai pakilusi Vilniaus vieta. Giliausias kultūrinis sluoksnis yra net 7 metrų storio!

Taigi dalis Vilniaus liko po žeme, o tas požemių tinklas driekiasi po gyvenamaisiais pastatais, bažnyčiomis, gynybinės paskirties statiniais. Reikšminga požemių dalis yra ne tik rūsiai, bet ir įvairios ne vienerius metus skaičiuojančios komunikacijos. Sakoma, kad kai Vilniuje viešpatavo carinė valdžia, vandentiekio tuneliai driekėsi po visa sostine. Jais buvo galima patekti iš vieno miesto galo į kitą.

Zigzago formos tunelis, sujungęs keletą didelių patalpų, buvo net ir Gedimino kalne. Jį per Antrąjį pasaulinį karą išrausė vokiečiai, planavę čia daryti slėptuves. Vėliau šį tunelį sovietai pro ventiliacijos angą užpylė žvyru, aiškindami, kad jis kelia grėsmę kalnui.

Krosnis atsidūrė rūsyje

Ši krosnis kažkada buvo kieme, o dabar yra Gintaro muziejaus rūsyje.

Ši krosnis kažkada buvo kieme, o dabar yra Gintaro muziejaus rūsyje.

Daugelis Vilniaus požemių su laiku buvo apleisti ir apgriuvo. Dalis jų iki šiol nėra ištyrinėti archeologų, juolab neprieinami lankytojams. Tačiau požeminis Vilnius pamažu tvarkomas, tad gali būti, kad po kelerių metų jo bus galima pamatyti gerokai daugiau, nei šiandien.

O kol kas galima susipažinti su kai kuriais gerai išsilaikiusiais rūsiais po kai kuriais Vilniaus pastatais. Vienas tokių yra po Šv. Mykolo g. 8 namu, kuriame veikia Gintaro muziejus-galerija.

Šitokiose rūsių angose Vilniečiai laikydavo daiktus ir pasistatydavo šviesos šaltinius.

Šitokiose rūsių angose Vilniečiai laikydavo daiktus ir pasistatydavo šviesos šaltinius.

Šios galerijos rūsyje galima ne tik susipažinti su gintaro istorija, morfologija, unikalia inkliuzų kolekcija (rekomenduoju apsilankyti ir apžiūrėti. Išties įdomu), bet ir išvysti XV amžiaus pabaigos keramikos išdegimo dirbtuvę bei autentiškus čia gamintus dirbinius. Be abejo, keramikos degimo krosnys nebuvo statomos rūsiuose. Jos stovėdavo vidiniuose kiemeliuose, vaidinusiuose labai svarbų vaidmenį vilniečių gyvenime. Taigi dirbtuvė, dabar esanti 4 m gylio galerijos rūsyje, kadaise buvo namo kieme.

Ne mažiau įdomūs ir Šv. Jono gatvės galerijos, įkurtos XVI amžiuje statytame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Radvilos Juodojo gyvenamajame name, rūsiai. Čia kadaise laikytos maisto atsargos, amatininkų dirbiniai, pirklių atsivežtos prekės. Rūsių nišos buvo skirtos šviesos šaltiniams pasistatyti bei tarnavo kaip lentynos daiktams susidėti.

Gidė E.Guobienė atskleidžia įdomią detalę – seniau po skirtingais namais esantys rūsiai būdavo vienas su kitu sujungti, tad po žeme, kaip ir gatve, būdavo galima nueiti gana toli. Praėjimus tarp rūsių kaimynai užmūrydavo tik susipykę.

Dar vieni rūsiai, menantys XV-XVI amžiuje virš jų stovėjusį namą, yra po Pilies gatvėje esančiu Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejumi. (gidė Elena pasakojo, kad šiame muziejuje rengiami autentiški arbatvakariai, kuriose galima išgirsti, kaip XX amžiaus pradžioje Vilniuje skambėjo lietuvių kalba, paragauti autentiškų gardėsių ir pasivaišinti arbata). Iš pradžių buvę gotikiniais šie rūsiai XVIII amžiuje praplėsti –  iš įvairių atspalvių raudonų plytų buvo išmūryti barokiniai skliautai, sienose įrengtos nišos. Dabar čia neretai rengiamos įvairios nemokamos parodos. Visus šiuos rūsius galima apžiūrėti nemokamai.

Pirmoji Lietuvoje holograma

Vienas įspūdingiausių naujųjų katedros požemių eksponatų - holograma.

Vienas įspūdingiausių naujųjų katedros požemių eksponatų – holograma.

Žinoma, įdomiausi yra Vilniaus arkikatedros bazilikos rūsiai, lankytojams atverti tik 1991 metais, po kone visą XX amžių vykdytų archeologinių, geologinių, architektūros, dailės tyrinėjimų bei net dukart atliktų pamatų tvirtinimo darbų.

Per daugiau kaip du dešimtmečius katedros rūsių ekspozicija keitėsi ir modernėjo. Dabar čia įdiegtos šiuolaikinės technologijos, leidžiančios matyti katedroje palaidotų Lietuvos valdovų portretus, pačios katedros ir jos varpinės kaitą nuo XIII amžiaus iki pat šių dienų.

Vienas įspūdingiausių ir vertingiausių šiuolaikinių požemių eksponatų pristatytas visai neseniai. Tai – didžiausioje požemių patalpoje, kapitulos kriptoje esanti speciali trimatė holograma, vaizduojanti neišlikusį relikvijorių. Ji pakibusi virš XVI amžiaus pabaigos sidabrinės 2 cm dydžio angeliuko statulėlės. Ši holograma yra pirmoji Lietuvos muziejuose.

Buvo Perkūno šventykla?

Senovinės kilmingųjų kriptos - pirmasis dalykas, ką pamato požemių lankytojai.

Senovinės kilmingųjų kriptos – pirmasis dalykas, ką pamato požemių lankytojai.

Į katedros rūsius vedantys laipteliai yra arčiau centrinių durų, kairėje pusėje. Laipteliai labai nekrinta į akis. Dažnas, užsižiūrėjęs į grakščias didikų koplyčias, veikiausiai jų nė nepastebi.

Nusileidus į rūsį prieš akis atsiveria pagrindinės Lietuvos šventovės istorija, kuri, mokslininkų nuomone, siekia net du tūkstančius metų. Apie tai byloja ant sienų įsispaudę skirtingi kultūriniai sluoksniai – nuo pagoniškųjų iki šių laikų.

Per visą savo gyvavimo laikotarpį Šventaragio slėnyje pastatyta katedra buvo perstatinėjama nekart. Jos grindys perklotos net 12 kartų!

Pirmąsias katedros grindis, esančias 2,7 m gylyje, galima matyti ir dabar. Ant vienos plytelės išlikusi net dalis glazūros. Grindys priklausė dar XIII amžiuje Karaliaus Mindaugo statytai medinei katedrai, kuri buvo kelissyk mažesnė už dabartinę.

Žaismingoje projekcijoje matyti, kaip kito Vilniaus katedra nuo Karaliaus Mindaugo laikų.

Žaismingoje projekcijoje matyti, kaip kito Vilniaus katedra nuo Karaliaus Mindaugo laikų.

Netoli senųjų grindų yra ir suoliukas su pažemėjimu centre. Manoma, kad pagonių laikais čia aukotos aukos Perkūnui. Apie tai, kad kadaise čia galėjo būti Perkūno šventykla, mokslininkai sprendžia ir pagal rūsyje tris čia rastus tris laiptus, neturinčius nieko bendro su katedra. Spėjama, kad tai yra dalis laiptų, vedusių į bokštą, iš kurio žyniai stebėdavę dangaus šviesulius.

Požemiuose aptikti kaip ir degto molio grindų fragmentai, būdingi pagoniškų apeigų vietovei, prie kurių aptiktos 6, spėjama, pagoniškų židinių liekanos.

Hipotezę apie kadaise čia buvusią Perkūno šventyklą lyg ir patvirtina vėlyvesni rašytiniai šaltiniai. Vienas popiežius rašė, kad Jogailos katedra pastatyta Perkūno šventyklos vietoje.

Po potvynio rado palaikus

Dabar ant karališkosios kriptos sienos galima pamatyti čia palaidotų valdovų atvaizdus.

Dabar ant karališkosios kriptos sienos galima pamatyti čia palaidotų valdovų atvaizdus.

Katedros rūsiai yra neatsiejami nuo mirusių pasaulio. Čia palaidoti ne tik keli Lietuvos valdovai, bet ir dar apie 800 asmenų: kapitulos narių, didikų ar geradarių, finansavusių katedros statybą. Pirmieji mirusieji čia laidoti dar Jogailos laikais.

Iš viso po katedra buvo įrengtos 27 įvairaus dydžio kriptos, turėdavusios atskirus įėjimus. Karstus į jas nuleisdavo specialiais laipteliais ir pastatydavo ant plytinių blokelių, idant šie nesudūlėtų, nes rūsius dažnai apsemdavo gruntinis vanduo.

Įdomiausi, žinoma, yra karališkieji palaikai, rasti atsitiktinai, kai po didžiulio 1931 metų pavasarinio potvynio katedros sienose atsivėrė plyšiai. Vandeniu nuslūgus, į požemius nusileido mokslininkai, norėję surasti karališkuosius palaikus. Pastuksenę į vieną senelę pajuto, kad už jos yra erdvė, o pramušę skylę mokslininkai rado paslėptą kriptą su karališkaisiais palaikais.

Kad kriptoje ilsisi karališkieji asmenys – Lietuvos Didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras ir dvi Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė, bylojo ant mirusiųjų galvų išlikusios karūnos, brangios insignijos,  papuošalai.

Po šio 1931 m. Vilniaus potvynio buvo atrasti katedros požemiai. Nuotrauka pasiskolinta iš gidas.mb.vu.lt

Po šio 1931 m. Vilniaus potvynio buvo atrasti katedros požemiai. Nuotrauka pasiskolinta iš gidas.mb.vu.lt

Nors iš Aleksandro ir Elžbietos palaikų liko tik kaukolės (kūnai kartu su karstais sudūlėjo), Barboros Radvilaitės palaikai išsilaikė puikiai, nes į Vilnių gabenamas Krokuvoje mirusios karalienės kūnas buvo apipiltas kalkių ir pelenų mišiniu, kad penkias savaites vežami palaikai geriau išsilaikytų. Nuo drėgmės milteliai sukietėjo ir pasidarė dar vienu apvalkalu – savotišku karstu karste.

Dabar visų trijų valdovų palaikai, taip pat į specialią urną įdėta karaliaus Vladislovo IV Vazos širdis bei vidaus organai, ilsisi naujai pastatytame karališkajame mauzoliejuje. Palaikai paguldyti į naujus karstus, pastatytus ant neaukštų bortelių. Ant kiekvieno karsto padėtos valdovų karūnų kopijos, nes tikrosios neišliko, o ant karaliaus Aleksandro – ir jo kardas.

Seniausia Lietuvos freska

Štai kaip atrodo seniausia freska Lietuvoje (čia - kopija, originalas matomas tik per veidrodį).

Štai kaip atrodo seniausia freska Lietuvoje (čia – kopija, originalas matomas tik per veidrodį).

Katedroje stovi ir 1930 metais Čekijoje pagamintas specialus sarkofagas Vytautui Didžiajam, tačiau kol kas jis yra tuščias. Katedroje palaidoti Vytauto Didžiojo palaikai dingo. Jų buvimo vieta iki šiol yra viena didžiausių paslapčių.

Dar vienas intriguojantis Katedros rūsių eksponatas – kol kas seniausia Lietuvoje freska, nutapyta XIV a.pb. – XV a. pr. ant sauso tinko. Joje vaizduojama nukryžiavimo scena. Tiesa, įdėmiau galima apžiūrėti tik freskos kopiją – originalas matomas tik jį atspindinčiame veidrodyje, už grotų esančioje kriptoje.

Katedros rūsiuose eksponuojami ir išlikę keramikos dirbiniai, sudaužytų antkapių, epitafinių plokščių fragmentai, įkapės. Čia galima apžiūrėti ir polius, kuriais sutvirtinti svarbiausios Lietuvos šventovės pamatai.

Bilietas į Vilniaus katedros požemius nuo balandžio 1 d. kainuoja 4,5 Eur (15,53 Lt). Moksleiviams, studentams, pensininkams, neįgaliesiems – 2,5 Eur (8,63 Lt).

Vilniaus katedros požemiai lankomi pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 16.00 val. Į ekskursijas po katedros požemius lankytojai priimami grupėmis nuo dešimties žmonių. Būtina išankstinė registracija (tel. 8 600 12080, 8 5 269 7800, el. p. katedrospozemiai@bpmuziejus.lt).

—–

Post Scriptum 1

Štai tokioje dailioje urnoje ilsisi karaliaus Vladislovo Vazos širdis ir vidaus organai.

Štai tokioje dailioje urnoje ilsisi karaliaus Vladislovo Vazos širdis ir vidaus organai.

Gyvenimas nuostabus tuo, kad kurį laiką tekėdamas labai ramia vaga, vieną dieną ima ir pažeria iškart po kelias malonias staigmenas. Taip nutiko ir šįsyk. Dar tą pačią dieną, grįždama iš ekskursijos po požemius sulaukiau žurnalo „Structum“, į kurį taip pat rašau, redaktorės Jurgos skambučio. Ji man pasiūlė nuvažiuoti kelioms dienoms į Lenkiją padaryti reportažo iš statybinės technikos gamintojos „Dressta“ gamyklos.

Gamykla įsikūrusi visiškai pramoniniame Staliovos Volios mieste, pietryčių Lenkijoje. Bet mus, žurnalistus, apgyvendino nedideliame jaukiame istoriniame Sandomiero miestelyje, esančiame už 30 km nuo Staliovos Volios. Taip aš ne tik susipažinau su nuostabiu Sandomiero miesteliu (apie jį išsamiau papasakosiu vėlesniuose blogo įrašuose), bet ir turėjau progos nusileisti į jo požemius, kurių turistinės trasos ilgis – 470 m, o gylis vietomis siekia net 12 metrų, todėl požemiuose yra gana šalta – vos apie 12-16 laipsnių.

Tai va, apturėjau tikrą požemių savaitę, per kurią turėjau progos susipažinti su dviejų skirtingų istorinių miestų gyvenimu po žeme.

Post Scriptum 2

Už šių vartelių per potvynį ir buvo rasti karališkieji palaikai.

Už šių vartelių per potvynį ir buvo rasti karališkieji palaikai.

Lankantis Katedros požemiuose man pasirodė be galo įdomi karaliaus Aleksandro ir gražiosios jo žmonos Elenos meilės istorija. Pamaniau, kad būtų smagu sužinoti apie tai daugiau. Ir ką gi – mama paskolino paskaityti žurnalą „Legendos“, o ten – kaip tik buvo pateikta šių valdovų meilės istorija, vėliau apie šią porą pastebėjau dar kelis straipsnius straipsnius ir išgirdau pasakojimą „Laisvosios bangos“ radijo laidoje. Maža to, apsilankiau Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje (apie ją taip pat papasakosiu kiek vėliau), prie kurios esantį Moterų stačiatikių vienuolyno įkūrimu pasirūpino ta pati Elena.

Štai jums dar vienas sutapimas, kad norai pildosi. O gal kai ko nors labai norime, mes nesąmoningai siekiame, kad tai ir įvyktų?

Share

9 Komentarai

  1. Ele

    Yra knyga „Valdovų meilės kelias“, kur aprašyta ir Aleksandro ir Elenos meilės istorija. Esu parengusi teminę ekskursiją apie žymias Vilniaus moteris, tai teko pasidomėti ir Elenos biografija. O Bažnytinio paveldo muziejus, kuriam priklauso Katedros požemiai, renka ir pavienių asmenų ekskursijas.

    „Katedros požemius galima aplankyti užsiregistravus į ekskursijas. Grupės nuo 10 asmenų registruojamos iš anksto sutartu laiku pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10 iki 17 valandos. Pavienių asmenų grupės renkamos kiekvieną šeštadienį 15.30. Būtina išankstinė registracija tel. 8 600 12080 arba el. p. katedrospozemiai@bpmuziejus.lt. Lankytojai taip pat gali įsigyti bendrus bilietus į Vilniaus katedros požemius, varpinę ir Bažnytinio paveldo muziejų, kur eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas.“

    Atsakyti
    • Giedre

      Aha. Apie šią knygą girdėjau. Reikės paskaitinėti. O apie ekskursijas naudinga informacija – ačiū. Pati artimiausiu metu nežadu į požemius vėl leistis – dar yra daug kitų dalykų nematytų, bet ateityje – kodėl gi ne. Beje, kai vėl bus ekskursija apie Vilniaus moteris, mielai prisijungsiu ir apie tai paskleisiu žinią platesnei auditorijai. 🙂

      Atsakyti
  2. Justinas

    Po Bernardinų bažnyčia yra požemiai, kuriuos įmanoma aplankyt. Berods pernai per Kultūros nakties metu, buvo organizuojamos ekskursijos. Tik deja nespėjau užsiregistruot. Bet visai prisijungčiau, jei kas organizuotų.

    Atsakyti
    • Giedre

      Manau, kad įmanoma suorganizuoti blogerių ekskursijas. Esame apie tokią galimybę kalbėjusios su Ele Pranaityte, rašančią apie keliones savo bloge http://kootvela.blogspot.com. Jeigu atsirastų ir daugiau norinčių prisijungti, kodėl gi ne?

      Atsakyti
  3. Justinas

    Organizuotis su blogeriais yra jėga! su vienu blogeriu vaikštau į kraujo centrą, tik daugiau mažai kas prie mūsų prisijungt nori 🙂

    Atsakyti

Ką manote apie šį įrašą ?